Nuo Vilnios krantų

Ferdinandas Ruščicas. "Senos obelys". 1900 m.

Radvilų rūmuose surengta tarptautinė paroda, skirta XX a. pradžios tapytojo, grafiko, scenografo ir dailės pedagogo Ferdinando Ruščico kūrybai ir veiklai. Čia pristatomi eksponatai, saugoti Krokuvos nacionaliniame, Varšuvos nacionaliniame, Torūnės srities bei Lietuvos dailės muziejuose. Paroda suteikia galimybę žvilgtelėti į praeitį, susijusią ne tik su dailininko asmenybe, bet ir su visa virtine istorinių bei kultūrinių įvykių, atskleidžiamų platesniame kontekste. Kita vertus, tai tarsi žvelgimas į praeitį vieno žmogaus akimis. Tačiau šis žvilgsnis nėra šališkas. F. Ruščicas - asmenybė, kurios kūryba bei įvairiapusė meninė ir pedagoginė veikla sudaro neatsiejamą XX a. pirmos pusės Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalį, todėl jo kūriniai vienaip ar kitaip atspindi tuometines nuotaikas ir įvykius. F. Ruščico kūryba nėra vien tik tuometinių dailės tendencijų atspindys - joje visa dailininko gyvenimo istorija, stebėta peizažisto dokumentininko akimis.

F. Ruščico meninė karjera prasidėjo Peterburgo Imperatoriškojoje dailės akademijoje. Paragintas pirmojo savo mokytojo Ivano Šiškino, būsimą menininką paskatinusio atidžiai studijuoti natūrą, jis porą kartų nuvyko į Krymą. Apie šias dailininko keliones pasakoja kruopštūs Alupkos ir Balaklavos apylinkių piešiniai - natūros studijos ir aliejumi tapyti marinistiniai peizažai ("Krymas (Jūros krantas)", 1895), kuriuose stengtasi kuo tiksliau perteikti regimą vaizdą. Nuo 1895 m. tęsdamas peizažo studijas pas Archipą Kuindžį, F. Ruščicas susipažino su kiek kitokiomis, nei buvo įprasta realistams, pasaulio vaizdavimo galimybėmis. Vaizdavimo principai rėmėsi ne tiksliu natūros perkėlimu ant drobės, o vidinio pasaulio akimis pamatytos gamtos, sielos būsenos perteikimu kūrinyje. A. Kuindžio panteistinis gamtos suvokimas, taip pat F. Ruščico susižavėjimas simbolisto Arnoldo Beklino kūryba akivaizdus studijų metų darbuose.

Baigęs Imperatoriškąją dailės akademiją, dailininkas daug keliavo po užsienį - pabuvojo Berlyne, Briuselyje, Milane, Paryžiuje, Venecijoje, Veronoje etc. Grįžęs į gimtąjį Bogdanovą, 1898-1904 m. sukurė savo žymiausius paveikslus. Palyginti su ankstyvaisiais peizažais, šie darbai išsiskiria ne tik kompozicija, kuri, netekusi stabilumo, virsta kertančių įstrižainių išbalansuota erdve, ir potėpio pobūdžiu (dabar jis daug sodresnis ir išraiškingesnis), bet ir nuotaika. Žmogaus vidinių būsenų persmelktuose darbuose, tarsi norint atskleisti žemės, kaip pirmapradės stichijos, svarbą, neretai pasirenkamas žemas žiūrėjimo taškas, iš kurio atsiveria vaizdas į debesimis aptrauktą, grėsmingą dangų. Taip viename kūrinyje susilieja kūrėjo emocijos ir išgyvenimas su pastovumą, stabilumą simbolizuojančiu žemės paviršiumi bei nuolat kintančiu nematerialiu pasauliu, tvyrančiu virš sunkaus, netgi tiršto dirvono ("Žemė (Jaučiai. Arimas)", 1898). Laikinumo ir stabilumo susidūrimas šio laikotarpio kompozicijose neretai skamba kaip parafrazė. Paveiksluose "Baladė I-II" (1899), "Tuštuma" (1901) dailininkas leidžia viešpatauti antgamtinėms dangaus sferos stichijoms virš tamsaus, žemo horizonto, blaškyti tarp šių dviejų priešingų polių atsidūrusius objektus. Be simbolistinės pakraipos kūrinių, dailininkas tapė gimtojo Bogdanovo apylinkes ("Namas Bogdanove", 1901), taip pat jį traukė vandens stichija - šia tematika sukūrė visą seriją darbų ("Nuo Vilnios krantų", 1900). Melancholiška nuotaika, pamėgtas vakarinės saulės nuspalvintos gamtos vaizdas, kuriame kartais pasirodo į tolį žvelgiančio žmogaus siluetas ("Vakaras (Vilnia)", 1900), vienišo būsto motyvas ("Senas namas", 1903) ar istorinės praeities pėdsakai ("Krėvos pilis", 1899) atspindi amžių sandūros dailei būdingas neoromantizmo tendencijas.

F. Ruščicas, baigęs studijas ir kurį laiką dalyvavęs Peterburgo meniniame gyvenime, vis dažniau eksponuodavo savo darbus Lenkijoje. Netrukus įsiliejo į lenkų modernistų sąjūdį "Młoda Polska", jo pripažintas kaip simbolistinio peizažo meistras, taip pat išrinktas Krokuvos lenkų draugijos "Sztuka" nariu, dalyvavo jos rengiamose parodose. 1904-1907 m. dėstė naujai įsteigtoje Varšuvos dailės mokykloje. Čia, jau tapęs profesoriumi, dėstė M.K. Čiurlioniui, kurio kūrybą labai vertino - vadino Čiurlionį naujojo meno šaukliu. Pasinėręs į pedagoginę veiklą, vis mažiau laiko skyrė tapybai. Nepaisant to, šiuo laikotarpiu F. Ruščicas sukūrė įspūdingą simbolinę kompoziciją "Nec Mergitur" (1904-1905) - tai naktyje šviečiantis laivas audringoje tarsi liepsnose paskendusioje jūroje. Tuo pat metu jis tapė ir piešė visai priešingo pobūdžio darbus - jaukius gimtųjų namų interjerus, savotiškus intymius kasdienės buities peizažus, dvelkiančius bajoriškos praeities nuotaikomis ("Bogdanovo dvaro interjeras", 1906).

Vos metus pavadovavęs Krokuvos dailės akademijos peizažo klasei, 1908 m. F. Ruščicas visam laikui persikėlė gyventi į Vilnių, kur aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Čia jis tapo įvairių renginių organiztoriumi, inscenizuotoju, apipavidalintoju. Atsiskleidė kaip puikus leidybinės grafikos žinovas - padėjo įsitvirtinti naujai leidinio, kaip visumos, kaip meno kūrinio, sampratai, kuri atitiko Europoje "Arts & Crafts" judėjimo išpopuliarintą taikomojo meno estetiką. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo dailininkas ėmėsi įvairaus pobūdžio leidinių - knygų, periodinių leidinių, katalogų, programų - apipavidalinimo, rūpinosi jų spausdinimu. Taip pat rengė emblemų, iškabų, pašto ženklų, medalių, vinječių ir pan. projektus.

Dabartinėje Lietuvos sostinėje F. Ruščicas dirbo ir kaip teatro dailininkas, kurdamas scenovaizdžius pagal naują, modernią scenos apipavidalinimo koncepciją. Jo dekoracijos nėra pjesės veiksmo iliustracijos. Tai stilizuoti, abstrahuoti simbolinės plastikos kūriniai, kurių tikslas - šalia literatūrinės spektaklio dalies ir aktorių meistrystės būti lygiaverčiu spektaklio komponentu.

Gyvendamas Vilniuje, F. Ruščicas atkreipė dėmesį į miesto praeities paminklus, skatino fiksuoti nykstančią sostinės architektūrą. Tuo tikslu 1912 m. jo pastangomis pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų, kai kurie šio fotografo darbai eksponuojami parodoje. Tarp jų ir piešiančio karališkąją Barboros Radvilaitės karūną F. Ruščico atvaizdas, užfiksuotas 1931 m. atidengus karališkuosius karstus Vilniaus katedros požemiuose.

Šioje retrospektyvinėje parodoje daug dėmesio skirta F. Ruščico veiklai 1919 m. vėl atidarytame Vilniaus universitete. Iki 1932 m. tuometiniame Stepono Batoro universitete jis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo Senato narys. Rūpinosi meninės kultūros puoselėjimu, orga- nizavo įvairius universiteto renginius, kūrė aukštosios mokyklos atributus, kurių eskizus galima pamatyti dailininko pedagoginei veiklai skirtoje ekspozicijos salėje.

Paroda nušviečia ne tik dailininko kūrybą, joje eksponuojamos fotografijos, asmeniniai, daugiausiai su pedagogine veikla susiję, daiktai. Ir leidžia sekti ne tik meninės srities pokyčius, bet ir vieno asmens istoriją, kurią išsamiai apžvelgti reiktų kur kas ilgesnio straipsnio. Čia pateikti tik patys svarbiausi jo gyvenimo ir kūrybos aspektai, kuriuos gausiai iliustruoja Radvilų rūmuose esanti ekspozicija. F. Ruščico darbai - tai jo gyvenimo istorija, parašyta vaizdais, kuriuose pagrindinis veikėjas pasilieka už kadro, leisdamas pažvelgti į aplinką savo akimis.