Vilnius tapyboje

Aleksandras Vozbinas. "Pavasaris mieste" O. Posaškovos nuotr.

Jau kuris laikas naujose patalpose Vilniaus gatvėje veikiančioje Savicko paveikslų galerijoje birželio 17 d. atidaryta grupinė paroda, kurios tema simboliškai susijusi su galerijos dislokacijos vieta, - "Vilnius tapyboje". Nedidukėje ekspozicijų erdvėje sutilpo net trisdešimt septyni trylikos autorių darbai, kurių dauguma nutapyti pastaraisiais metais. Tai tarsi vizualios XX-XXI a. sandūros Vilniaus kronikos, skirtingų dailininkų teptukais užfiksuotos miesto istorijos.

Iš tiesų į parodą surinkti kuo įvairesni koncepciją atitinkantys paveikslai, kurių autoriai - skirtingą išsilavinimą įgiję profesionalūs ir savamoksliai dailininkai - tapytojai, grafikai, kelių kartų atstovai. Tai Valentinas Ajauskas, Monika Bičiūnienė, Rimas Zigmas Bičiūnas, Ričardas Filistovičius, Algis Griškevičius, Arvydas Kašauskas, Saulius Kruopis, Augustinas Savickas, Raimondas Savickas, Jolita Skėrytė, Aloyzas Stasiulevičius, Solomonas Teitelbaumas, Aleksandras Vozbinas.

Parodoje pristatytas platus variacijų Vilniaus tema spektras: nuo beveik realistinių (A. Kašausko "Šv. Jonų bažnyčia", 2002) iki abstrakčių urbanistinių peizažų (J. Skėrytės "Zebras", 2000), nuo konkrečių sostinės vaizdų (A. Stasiulevičiaus "Domininkonai", 2000) iki fantastinių miestų (R. Filistovičiaus "Laivas", 1993), nuo architektūros iki didmiesčio gyventojų portretų (R.Z. Bičiūno "Turgaus gražuolė", 2002).

Pasisukiojęs po ekspoziciją, iš pradžių pasigendi daugiau žymesniųjų mūsų urbanistų, skyrusių didelę savo kūrybos dalį sostinės vaizdams, darbų (J. Švažo pramoninių rajonų, J. Čeponio egzotiško kolorito, paslaptingų M. Skudučio skersgatvių, kur nusitrina riba tarp realybės ir fantomų). Tačiau labiau įsigilinęs į tai, kas siūloma šioje parodoje, suvoki, kad to visai nereikia - eksponuojami paveikslai atskleidžia svarbiausius Vilniaus bruožus, viešuosius ir neoficialiuosius miesto aspektus, jo nuotaikas, nuotykius, paslaptis ir istorijas. Juolab kad tarp parodos dalyvių yra tokie miesto tapytojai asai kaip A. Stasiulevičius, R. Filistovičius, etc.

Monika Bičiūnienė. "Vilnius" O. Posaškovos nuotr.

Todėl vaikščiodamas po galeriją jautiesi taip, tarsi klaidžiotum senamiesčio gatvėmis, skersgatviais (R. Savicko "Senamiesčio fragmentai", 2000), Užupio tilteliais, žvalgytumeisi į šimtus kartų regėtus namus, kurie, tekant ar leidžiantis saulei (V. Ajausko diptichas "Paupio gatvė ankstų rytą", 2001), kai giedra ar dargana, skleidžiantis pirmiesiems pavasario pumpurams ar krintant spalvingiems rudens lapams nuo dar vie- neriais metais pasenusių sostinės medžių, tarsi gyvos būtybės įgyja naujų, lig šiol nematytų detalių, niuansų, suskamba naujais spalvų deriniais (J. Skėrytės "Šeši mėlyni", 2000), pasidengia virpančiais šešėliais. Kartkartėmis vis įkopi į kokią kalvą, kad apžvelgtum miesto panoramą, užsuki į seniai pamirštą kiemą, kad išgirstum, kaip šnibždasi neužvertos langinės, aptrupėjusios sienos, kirvarpų graužiamos sijos (A. Griškevičiaus "Miesto pokalbis", 2002), palypėjęs apgriuvusiais laiptais staiga patenki į dar niekada neregėtą erdvę, kitą - siurrealistinę - dimensiją, pilną fantastikos ir iliuzijų (R. Filistovičiaus "Senamiesčio idilija", 2000), pradedi lėtai sklęsti virš horizonto (A. Griškevičiaus "Eilinis bandymas pakilt", 2000-2001), kol nusileidi savo senajame pasakų mieste (M. Bičiūnienės "Vilnius", 1985, 1995). Galiausiai sugrįžti į dabartį, kad nuosekliai išstudijuotum sostinės istoriją, architektūrą, būdingus niuansus (A. Stasiulevičiaus "Karališka Vilniaus panorama", 2002). Pavargęs nuo ilgos ir įdomios kelionės, parsirandi į savo šiltus ir jaukius namus, bet ir čia studijos dar nesibaigia: juk tavo kambarys - taip pat Vilniaus miesto dalis (A. Griškevičiaus "Kambarinis miestas", 1994), kur prigludęs "Prie lango" (A. Savickas, 1997-1999) lauki ateinančio naujo ryto (R. Savicko "Rytas", 1999) ir naujos kelionės (R. Savicko "Kelias į miestą", 2001) po romantiškąjį miestą (R. Savicko "Romantinio miesto motyvai", 2002).