Flandrijos dvasia

Flandrijos išilginių fleitų kvartetas M. Raškovskio nuotr.

Kas lankėsi senuosiuose dabartinės Belgijos miestuose - Gente, Briūgėje - ar Briuselio senamiestyje, niekada nepamirš įspūdžio, kurį palieka buvusių Burgundijos ar Flandrijos kraštų didybės ir prabangos likučiai. Smulkiausių vėlyvosios gotikos ornamentų pynės, bokštai, bokšteliai, vainikuojantys didžiulių rūmų ar bažnyčių sienas, ir jų viduje esantys meno kūriniai sudaro gyvą, tarsi laiko tėkmės nepaliestą visumą, kuri nepaiso pro šalį zujančių mašinų ar turistų minių...

Panašios vienovės ir tikrumo pojūčius pirmadienio, birželio 24 d., vakarą Bernardinų bažnyčioje patyrė gausūs klausytojai, atėję į Vilniaus festivalio svečių iš Belgijos - Flandrijos išilginių fleitų kvarteto ir kontratenoro Steve`o Dugardino koncertą. Šiemet 15 metų sukaktį pažymėjęs pasaulinio pripažinimo sulaukęs kolektyvas į Lietuvą atsivežė net 40 įvairių išilginių fleitų - viduramžių, Renesanso ar baroko originalų, saugomų įvairių šalių muziejuose, kopijų. Tad koks nors skeptikas, pažįstantis išilginę fleitą tik kaip "dūdelę", kuria pradedama groti muzikos mokyklose ar net vaikų darželiuose, galėjo pamatyti visos šio vieno seniausių muzikos istorijoje instrumentų šeimos įvairovę, išgirsti rečiau skambantį aksominį žemųjų fleitų balsą... ar suvokti, kodėl XVI a. Angliją valdžiusio karaliaus Henriko VIII asmeninėje kolekcijoje buvo net 75 išilginės fleitos. Beje, jomis karaliui valgant grodavo patys instrumentų meistrai - italų Basanų šeima. O kelias Henriko VIII išilginių fleitų kopijas koncerto metu pristatė kvarteto dalyvis Hanas Tolas. Jis pasididžiavo, kad pati ilgiausia pasaulyje - net 1 metro ir 60 centimetrų ilgio - fleita, kuria galima groti tik atsistojus ant kėdės, saugoma šalyje, iš kurios jis atvyko, - Belgijoje.

Dar senuosiuose traktatuose pabrėžiama, kad išilginių fleitų ansambliai, skambantys lyg subtiliausi vargonai, ne tik padeda klausytojams geriau virškinti, bet ir artina sielą prie dangiškųjų sferų muzikos. Tokie kūriniai skambėjo vientisoje to vakaro koncerto programoje, skirtoje anglų kompozitoriams, - nuo XIV a. Robertsbridge`o rankraščio šokių iki paties Henriko VIII ir vėlesnių, mažiau žinomų XVI ir XVII a. kompozitorių pjesių ir dainų. O šios, puikiai atliktos skambaus ir išraiškingo balso kontratenoro S. Dugardino, programą papildė žemiškomis emocijomis - iškilmingumu dvelkė R. Farranto "O Jove, karališkajame soste", linksmybėmis gamtoje - R. Nicholsono "Laimingą gegužės rytą", įsimylėjusios širdies plakimą perteikė anonimo "Madame d`amours". O emocine koncerto kulminacija tapo W. Byrdo daina, parašyta mirus jo kolegai ir mokytojui, kompozitoriui T. Tallisui, pavadinta "Jūs, šventosios mūzos". Jos pabaigoje vis tyliau kartojama frazė "Tallisas mirė, ir Muzika miršta..." privertė klausytojus užgniaužti kvapą, o vėliau atsidėkoti už palaimingas akimirkas ovacijų audra.

Įvairių šalių kritikai ir garsiausių festivalių vertintojai vadina Flandrijos išilginių fleitų kvartetą neprilygstamais virtuozais. Į šią sąvoką įeina ne tik techniniai grojimo kriterijai, bet ir tobulas instrumentų derėjimas, kuriuo kvartetas pakerėjo ir šio instrumento žinovus Vilniuje. O visapusišką techninę ekvilibristiką gal ge- riausiai pademonstravo šiuolaikinio belgų kompozitoriaus Pierto Swertso specialiai kvartetui 1999 m. sukurtas ciklas "Trys niekučiai". Atsainus pavadinimas ne visai atspindi šio triptiko pjesių ilgį ir įvairovę, suteikiančią galimybę muzikantams atskleisti ir ansambliškumą, ir įvairiausias grojimo išilginėmis fleitomis gudrybes bei efektus. Vien jų pavadinimai - "Madingos frazės", "Absurdo teatras" ir "Spindinčios fleitos" - turbūt sužadino ir jūsų, mieli skaitytojai, vaizduotę...

Pora dienų prieš koncertą į Vilnių atvykę belgų artistai repetavo ištisas valandas - jie rengėsi ne tiek koncertui, kiek naujo albumo įrašams. Tai bus Johanno Sebastiano Bacho kūrinių vargonams ir vokalinių opusų aranžuotės. Paklausti, ar drąsiai jaučiasi, keisdami paties J.S. Bacho originalus, atsakė, kad jų fleitų ansamblis neretai skamba geriau nei tikri vargonai, kad dažnai jie tarpusavyje juokauja: "Jei Bachas būtų pats mus išgirdęs, tikrai būtų rašęs mums, ir daug..."

Galutinai publiką sužavėjo koncerto "bisai" - dvi džiazo kompozicijos, kuriose buvo girdėti ir natūralus S. Dugardino tenoras, ir puikiai svinguojantis ansamblis, ir žiūrovų pamėgta ilgoji kontrabosinė fleita, kurios partija populiariojoje pjesėje "Take five" buvo sugrota tiesiog nepakartojamai žaviai... Po koncerto Flandrijos išilginių fleitų kvartetas ir solistas džiaugėsi į Bernardinų bažnyčią susirinkusios publikos išprusimu, supratimu ir įsiklausymu. O leidę Lietuvos radijui ir tiesiogiai transliuoti, ir įsirašyti šį koncertą, svečiai pademonstravo ne kiekvienam kolektyvui būdingą nuoširdų rūpinimąsi visos šalies melomanais.

Spėję kiek sužinoti apie mūsų istoriją, kalbą, pirmąkart pamatę Vilniaus grožį ir išgirdę apie kitų miestų įdomybes, simpatiškieji svečiai iš Belgijos sakėsi norintys dar sugrįžti į Lietuvą. Lauksime...