Kultūros politika šiandien

S. Jakubausko nuotr.

Gal pradėkim nuo paties kultūros politikos termino: kada, Jūsų nuomone, Lietuvoje jis tapo aktualus, vartojamas?

Kiek prisimenu - jau pirmaisiais laisvėjimo metais, 1988-aisiais, pasigesta kultūros politikos, visų pirma, kaip viešosios politikos. Priklausomybės laikais civilizuota kultūros politika vargiai buvo įmanoma, viską lėmė administraciniai sprendimai. Pamenu, tik atėjęs dirbti į Kultūros ministeriją, 1990-ųjų pavasarį radau ką tik įvykdytą Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto nurodymą skubiai sunaikinti visas direktyvas, kurios buvo siunčiamos ministerijai iš CK. Taigi LTSR Kultūros ministerija tebuvo kompartijos direktyvų vykdytoja - štai ir visa kultūros politika.

Laisvėjimo metais kilo tikros kultūros politikos poreikis. Tuomet kultūros politikos terminas bene labiausiai sietas su Kultūros kongreso idėja. Dalis inteligentų galvojo, kad įmanomas bendras kultūros projektas.

Ir šiandien kultūros politiką suprantu kaip bendrą kultūros plėtotės projektą, kaip valingą tokio projekto įgyvendinimą. Jei nesama bendro pro- jekto, tai ir kultūros gyvenimui įtaką darantys sprendimai neturi aiškių kriterijų, neturi nuoseklumo. Pati "kultūros politika" tokiu atveju lieka veikiau retorine figūra. Jei esama bendro projekto, kuris gali jungti kuriančios visuomenės, valdžios ir verslo pastangas - jei tokio projekto įgyvendinimui telkiamos bendros jėgos, siekiama bendrų tikslų - atsiranda ir kultūros politika, kurią galime apčiuopti, analizuoti, kritiškai vertinti.

Šiuo metu daug kas Lietuvoj - taip pat ir kultūros gyvenimas - vyksta tarsi savaime. Sumažėjęs valdžios kišimasis į visuomenės reikalus yra sveikintinas dalykas. Bėda kita - mes dar nesugebame visuomenės labui, nacionalinės kultūros labui efektyviau panaudoti susikurtų demokratinės valstybės galimybių. Naudodamiesi de- mokratinės valdžios svertais galėjome susidaryti palankesnes sąlygas kūrybai ir kultūriniam gyvenimui, galėjome susikurti naujas šio gyvenimo formas, tačiau to nepadarėme.

Drįsčiau sakyti, kad dabartinė mūsų kultūros politika visų pirma siekia išlaikyti status quo, išlaikyti tam tikrą santykinę ramybę. Dauguma politikų - ypač tų, kurie yra mažiau susidūrę su kultūros sritimi - suvokia, jog kultūros žmonės dar turi tam tikrą simbolinę galią, tam tikrą priklausomybės metais sukauptą moralinį kapitalą (kuris, nors ir greitai nyksta, vis dar tradiciškai veikia), ir mėgina elgtis taip, kad iš šios visuomenės dalies sulauktų kuo mažiau triukšmo, kuo mažiau oponavimo. Sakyčiau, taip elgėsi ir elgiasi tiek kairiosios, tiek dešiniosios politinės jėgos - be didesnių išimčių. Gaila, bet tokiomis sąlygomis mūsų kultūros politikoje taip ir neatsirado į tolimesnę ateitį orientuotų, ambicingesnių strateginių sprendimų. Išliko tam tikra "stiliaus inercija".

Kita vertus, orientacija į status quo reiškia, jog stengiamasi palaikyti tą kultūrinę gyvybę, kuri šiuo metu yra. Kai nepajėgiama žengti strategiškai motyvuotų, ilgalaikei kultūros plėtotei reikalingų žingsnių, gal pastangos išsaugoti esamą santykinį stabilumą ir yra tam tikra išeitis. Būtų liūdniau, jei be aiškaus bendro projekto, be ilgalaikių politinių įsipareigojimų, be nuoseklių politinės valios pastangų kultūros gyvenimą ištiktų radikalios, bet stichiškos reformos. Tarkim, būtų staiga nuspręsta, kad kultūriniai leidiniai privalo toliau gyventi rinkos sąlygomis be jokios valstybės biudžeto paramos. Arba nutarta, kad teatrų pastatai turėtų išsilaikyti iš komercinės veiklos... Rimtoms pozityvioms permainoms reikia nuoseklumo ir stiprios politinės valios. Deja, ir vieno, ir kito per pastarąjį dešimtmetį gerokai stigo. Dėl to trūko ir savalaikių reformistinių sprendimų. Tad iki šiol turime atgyvenusią, negyvybingą teatrų struktūrą, labai prastai veikiančią paveldo apsaugos sistemą.

Tam tikras stabilumas kultūros gyvenime būtinas. Tik labai svarbu jausti tą subtilią ribą, kada natūraliai geidžiamas stabilumas tampa kultūros gyvybę gniuždančia stagnacija. Rimta bėda gali ištikti kultūrinį gyvenimą tuomet, kai stagnacija ir inercija imamos ginti ir dirbtinai palaikyti valdžios priemonėmis. Tokių tendencijų mūsų kultūros politikoje taip pat esama.

Tarsi būtų laikomasi strategijos "kaip likti švariam", kaip "nesusitepti", kaip išsisukti nepradedant radikalesnių pertvarkų?

Niekas nenori papildomos įtampos... Pamenu, kaip, nusižiūrėję į kitose valstybėse veikiančią kūrybinių stipendijų sistemą, mėginome ją įdiegti Lietuvoje.

Stipendijos menininkams, kultūros žmonėms šiuo metu yra skiriamos...

Taip, tačiau, ar tai išties kūrybinės stipendijos?.. Prieš dešimtmetį įtikinau tuometinį premjerą Gediminą Vagnorių, kad stipendijų sistema reikalinga. Bet Lietuvos sąlygomis stipendijos tapo greičiau socialinėmis pašalpomis nei kūrybą skatinančiu veiksniu. Ir čia nieko nuostabaus: politikams socialinė parama yra kur kas suprantamesnis daiktas: duodi menininkui, vadinasi, nutildai kuriam laikui. Politikos dėmesys šiuo atveju yra nukreiptas ne tiek į kūrybos, kultūros, kiek į socialinę sritį.

Tuo labiau kad, bent jau plačiajai visuomenei, atsiskaitymas už gautas stipendijas nėra skaidrus...

Šiandien manyčiau, jog apskritai tokia stipendijų sistema nėra pati tinkamiausia mūsų sąlygoms. Regis, daug racionaliau būtų biužeto pinigus skirti konkrečiam kūrybos rezultatui. Pavyzdžiui, duoti muziejams kur kas daugiau lėšų šiuolaikiniams meno kūriniams įsigyti. Už padorią kainą nupirktas kūrinys būtų daug garbingesnė parama menininkui negu stipen- dija. Viena vertus, tokia parama leistų meno žmogui jaustis oriai, kita vertus, Lietuvos valstybei, jos visuomenei liktų jo kūriniai. Mano galva, lygiai taip pat turėtų būti daroma ir su honorarais rašto, literatūros bei muzikos žmonėms. Jei valstybė mestų didesnę sumą pinigų į kultūros leidinių honorarų fondą, tai ir kultūros žmogus, parašęs rimtą tekstą, galėtų solidžiau užsidirbti, ir pačių kultūros leidinių tekstų kokybė pagerėtų. Išmintingiau perskirstant lėšas, daugiau konkrečių kūrybinių užsakymų iš teatrų, filharmonijos, festivalių galėtų sulaukti ir kompozitoriai bei dramaturgai. Taip kūryba būtų skatinama tiesiogiai. Esama stipendijų sistema, kuri tarsi turėjo skatinti kūrybą, tapo vienu iš socialinio stabilumo palaikymo būdų.

Drįsčiau pasakyti, jog ir patys kultūros žmonės, menininkai taip pat mielai vartoja būtent socialinių garantijų, jei taip galima sakyti, retoriką, neužsimindami, jog stipendijų, kaip pašalpų, sistema žemina jų orumą ar neskatina kūrybos. Atrodytų, čia gilesnis, savimonės dalykas - mums priimtina taip galvoti, taip tvarkytis gyvenimą...

Žinoma - savimonės. Juk stipendijas skirsto ne valdžios, bet kultūros žmonės: jie vertina paraiškas ir priima sprendimus. Ką jiems daryt, kai susiduria su, tarkim, sunkia konkretaus rašytojo materialine padėtim? Lemia paprastas žmogiškas požiūris: padėti jam išgyventi. Viskas suprantama, tik tokiais dalykais turėtų užsiimti Socialinės apsaugos ministerija... Suprantama ir tai, jog laisvos rinkos sąlygomis dalis kuriančių žmonių at- sidūrė sunkioje padėtyje. Tuo labiau kad mūsų nacionalinei kultūrai išsilaikyti rinkos sąlygomis nėra paprasta: didesnės, galingesnės kultūros šiomis sąlygomis pasinaudoja sėk- mingiau. Taigi tam tikri socialinės apsaugos mechanizmai būtini. Vis dėlto kultūros politika negali sutapti su socialinės apsaugos politika. Vienas iš kultūros politikos prioritetų turėtų būti kūrybos skatinimas ir palaikymas.

Ar galima tuomet sakyti, jog kultūros politika Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų taip ir netapo savarankiška, aiškia kultūros plėtros perspektyva?

Jau minėjau, kad per šį laiką mums stigo ambicingesnių strateginių sprendimų, stigo ir aiškesnio strateginio projekto. Tačiau klausčiau: ar kokia nors ryškesnė strategija dabartiniame politiniame, visuomeniniame, kultūriniame kontekste įmanoma? Ar esama jėgų, kurios būtų tokia strategija suinteresuotos? Geras pavyzdys - to paties Kultūros kongreso atgaivinimo pastangos: jos greičiau primena tam tikrų siaurų politinių jėgų įtakos viešajame gyvenime siekį nei norą pateikti visuomenei bendresnį kultūros projektą. Bendro strateginio kultūros projekto poreikis turi kilti iš pačios visuomenės, tačiau kol kas taip nėra. "Nuleisti iš viršaus" tokio projekto, matyt, neįmanoma. Kažkada tikėjau, jog tai galima padaryt. Deja. Pavyzdžiui, reali teatro reforma taip kadais neįvyko, prie sutarčių nepereita ir dėl to, kad šių permainų nepalaikė teatrų bendruomenės. O ką turime šiandien? Stipriausi teatro žmonės atsidūrę už valstybinio teatro ribų: Nekrošius, Koršunovas, Tuminas... Mes bet kokia kaina stengiamės išlaikyti struktūras, bet nedarome nieko arba darome labai mažai, kad tos struktūros tarnautų kūrybai. Kai meninės iniciatyvos, projektai, gyvas kultūros gyvenimas ima vykti anapus senų atgyvenusių struktūrų, mes ieškome būdų, kaip tas iniciatyvas paremti, užtuot keitę pačias struktūras. O senos struktūros savo ruožtu veikia pagal savisaugos, išgyvenimo dėsnius: jos ieško būdų, kaip pelnytis iš gyvų idėjų ir projektų... Tai dabartinės situacijos paradoksai.

Vis dėlto esama daug šviesių permainų, kurios įvyko visų pirma pačių kultūros žmonių iniciatyva. Jau vien įvairūs tarptautiniai projektai, kurie Lietuvos kultūrą pasauliui atvėrė kaip pajėgią, savarankišką, įdomią.

Kūrybinės teatro asmenybės per šį sąvartų laikotarpį ne tik nepritilo, bet atvirkščiai - įgijo naujos stiprybės, naujų kalbėjimo būdų. Pagaliau knygų leidyba - atsirado nemaža pajėgių leidėjų su gera kultūrine nuovoka, esama daug ambicingų projektų. Kalbu ne tik apie originaliąją kūrybą, bet ir apie vertimus. Leidybos srityje atrodome geriausiai iš trijų Baltijos valstybių. Galų gale ir kultūrinė spauda tapo daug gyvesnė ir įvairesnė. Aplink kai kuriuos spaudinius - "Naująjį židinį", "Kultūros barus", "Šiaurės Atėnus" - susidarė tam tikri kultūriniai sąjūdžiai, intelektualinės grupės, kurios plėtojasi natūraliai, gal tik pernelyg hermetiškai.

Paminėjau, mano galva, kelis stipresnius mūsų kultūros aspektus. Tai, apie ką iki šiol šnekėjome, yra mūsų silpnosios vietos: struktūrų inercija daugelyje kultūros sričių, pagaliau tai, kad mums taip ir nepavyko kultūros politikos labiau pritaikyti prie rinkos sąlygų.

Pavyzdžiui, kultūros paveldo politika yra ganėtinai atgyvenusi. Ji daugiau remiasi draudimais ir pareigūnų valios sprendimais. Tokia paveldo apsauga greitai korumpuojasi, yra paperkama, bet neturi jokios ilgalaikės perspektyvos. Šiemet Vilniaus Vokiečių gatvėje išgriauta gotikinio pastato siena ir jos vietoje įrengta prekių vitrina galėtų būti ir mūsų civilizuotos barbarybės, ir mūsų paveldo politikos moralinio bankroto simbolis.

Turime daug kultūros paveldo objektų, - su tuo labai susijusi ir regionų kultūros politika, - bet neturime modernesnio žvilgsnio, kaip pritraukti kapitalą, privatų verslą paveldui išsaugoti. Jei iš viso mūsų gausaus paveldo tik Valdovų rūmų kūrimas mėginamas šiandien pristatyti kaip tautą vienijantis projektas, esama rimtos krizės visoj mūsų paveldo politikoj. Lyg nebūtų griūvančių dvarų visuose regionuose... Mūsų paveldas nėra pakankamai aktualizuojamas, nėra pakankamai įtraukiamas į šiandieninį gyvenimą. Jei jau turime atskirą Kultūros ministeriją, būtų prasminga prie jos prijungti Turizmo departamentą. Pasaulyje tokia praktika gana dažna.

Dar vienas, mano galva, kur kas didesnio dėmesio reikalaujantis dalykas - universitetų humanitarinė kultūra. Šiuolaikinėje visuomenėje elitinės kultūros madas diktuoja būtent universitetų humanitarinė kultūra. Lietuvoje turime tik atskirus tokios kultūros židinius. Jie gyvuoja tarsi atskirai nuo bendros aukštųjų mokyklų kasdienybės. Vien tai, kad seniausias Lietuvos universitetas per dešimtmetį nesugebėjo susikurti bent kiek solidesnės akademinės leidyklos, daug ką sako.

Pagaliau - bibliotekos. Tai, kad mūsų bibliotekos taip ir netapo moderniais žinių visuomenės centrais, kuriuose būtų prieinamos ne tik Lietuvos ir pasaulio knygos, bet ir visi kiti šiuolaikiniai informacijos šaltiniai, liudija mūsų atsilikimą. Jei statistika sako tiesą, esame viena iš Vidurio Europos valstybių, kurioje žmogui tenka mažiausia valstybės skiriama lėšų dalis bibliotekų knygoms.

Kalbėdamas apie kultūros politikos būklę, pavartojote vieną skirtį, kuri, man rodos, labai reikšminga, o kita vertus, dažnai nepastebima: viešoji politika vs oficialioji, valstybės politika. Kaip manote, ar būtent viešoji kultūros politika pas mus yra pakankamai aktyvi, ar patys kultūros žmonės pakankamai aktyviai reiškia iniciatyvas, savo interesus, kultūros ateities vizijas?

Nemanau, kad nieko nedaroma, bet daroma tikrai nepakankamai. Tikriausiai iš abiejų pusių: per maža valdžios atvirumo, rodančio, jog kultūros iniciatyvos, projektai gali būti sėkmingai įtraukti į oficialiąją kultūros politiką, ir, matyt, nepakanka pačių iniciatyvų. Šiuo požiūriu, simptomiškas dalykas - "visuomeniniai" Lietuvos radijas ir televizija. Tai iš tiesų turėtų būti visai visuomenei svarbus kultūros projektas. Tačiau atrodo, kad dėl jo įnirtingai "pjaunasi" tik politikai. Kultūros žmonės žiūri tarsi iš šalies ir laukia, kas iš to išeis. O turėtų būti atvirkščiai: tokį projektą kurti ir svarstyti - ne politikų, bet visuomenės, pirmiausia - jos kultūrinio elito, reikalas. Kaip tik kultūros žmonės šiandien turėtų viešai klausti, koks LRTV projektas kuriamas, siūlyti, kokio jo reikėtų. Deja, net kultūrinė spauda šios temos vengia.

Matau rimtą problemą: susikūrusios kultūrininkų grupės linkusios galvoti vien apie savo grupės interesų išsaugojimą. Joks bendras projektas neatsirado ir neatsiras, jei nedėsime pastangų išeiti už savo interesų lauko ir pažiūrėti plačiau. To šiandien labai stinga, nuo to viešoji politika turėtų prasidėti. Kita vertus, jei politinės valios sprendimai nėra motyvuojami, argumentuojami, viešai pristatomi, tai savo ruožtu apsunkina viešosios politikos atsiradimą - politikos, kuria būtų pasikliaujama, kurioje būtų dalyvaujama.

Dar viena tema, kuria norėjau pasukti pokalbį - centrų ir regionų problema. Labai dažnai kalbėdami apie kultūrą visų pirma turime galvoje Vilnių, Klaipėdą, Kauną, o mažesni miestai - ką jau kalbėti apie provincijos miestelius - lieka nuošaly...

Per šį dešimtmetį bent jau pavyko aktualizuoti regionų problematiką. Apie tai diskutuojama, rengiami ir įgyvendinami konkretūs projektai. Ši sritis iš tiesų suvokiama kaip aktuali ir problemiška, reikalaujanti konkrečių sprendimų. Tai jau nemažai. Kai kur visai neblogai krutama. Iškalbingas vien Anykščių pavyzdys. Didesniuose miestuose gyvybės daugiau. O štai maži miesteliai iš tiesų nyksta. Kaip tik šioje vietoje kultūros politika turėtų būti kur kas plačiau suprantama: kaip tam tikras visuomenės savikūros projektas, ne tik - kaip dažnai būna - kultūros žmones aptarnaujanti politika. Čia svarbu matyti ir edukacinį, ir socialinį kultūros politikos aspektą: ši politika turi kurti sąlygas vietos bendruomenių kūrybiškumui. Kai kur tarybinė klubininkystė transformavosi į gražią kultūrinę regionų veiklą. Tačiau dar pakankamai esama ir uždarumo, ir inercijos.

Jūs paminėjote vietos bendruomenių svarbą regioninėje kultūros politikoje. Ar šiandieninėje kultūroje nepastebite dar vienos didelę įtampą sukeliančios skirties: aukštoji, autentiškoji vs masių, populiarioji kultūra. Esu ne kartą matęs elitinei kultūrai priskiriamus žmones linguojančius galvomis, jog kaimai masiškai nebėga klausyti klasikinės muzikos koncertų, o pasirenka populiaresnius renginius, ne tokio "aukšto lygio". Bet ar iš tiesų tiems žmonėms kada nors buvo sudarytos sąlygos vartoti vadinamąją elitinę, aukštąją kultūrą?

Tai, kad skiriasi kultūriniai poreikiai, skiriasi skoniai, kad pasirenkami skirtingi kultūros dalykai - natūralu. Šiaip jau išmintinga kultūros politika turėtų ne tik tenkinti poreikius, bet ir juos ugdyti. Pagaliau juk gyvename laiku, kai skirtybės, įvairybės ir jų samplaikos yra linksminantis, žavintis dalykas. Skirtingi kultūros modeliai - kartais ir besigrum- dami - sugyvena bendroje erdvėje. Apskritai griežtos ribos tarp elitinės ir populiariosios kultūros jau senokai apnykusios.

Beje, regionų, "liaudies" kultūra yra neįmanoma be asmenybių. Vietos bendruomenės remiasi atskirais iškilesniais žmonėmis - vietos rašytoju, mokytoju, kunigu, bibliotekininku, kultūros namų direktorium, muziejininku, liaudies meistru. Tokios asmenybės kuria ne meno kūrinius, bet ne mažiau svarbias kultūrinio gyvenimo, žmonių bendravimo formas. Kultūrą šiandien turėtume suprasti kiek plačiau - ne tik kaip meną ir jo kūrybą, bet ir kaip ženklų, vertybių, simbolių, elgsenų rinkinį. Tokia kultūra taip pat priklauso kūrybos sričiai. Ji taip pat remiasi kūrybinėmis asmenybėmis. Labai svarbu, kad vietos kultūrinis elitas sugebėtų bendradarbiauti su kitais elitais - verslo, valdžios. Tokios sąjungos yra labai svarbios visai bendruomenei. Šiandien reikalinga, kad vietos mokyklos ar bibliotekos direktorius kartu su klebonu, vietos verslininku kurtų bendras kultūrines erdves, civilizuotas vietos bendruomenės sugyvenimo formas.

Aukštosios ir populiariosios kultūros skirtis nebėra tokia aktuali kaip anksčiau, bet, man regis, labai svarbu, kad kultūros politika neignoruotų populiariosios kultūros. Kaip tik ši kultūra vienaip ar kitaip daro įtaką didžiajai visuomenės daliai. Ji duoda vienokią ar kitokią ženklų sistemą, kuria tam tikras vertybines nuostatas. Vadinamosios "bendrosios vietos", leidžiančios visuomenei susikalbėti, dažnai yra pateikiamos būtent populiariosios kultūros.

Ypač esame apleidę vaikų, jaunimo kultūrą - jai ir šiandien skiriama per mažai dėmesio. Šioje srityje per dešimtmetį tikrai daug pralošta. Daugiausia dėl to mūsų populiarioji kultūra yra gana menko lygio. Tos kultūros formos, kurios yra labiausiai vi- suomenei prieinamos, tarsi iškrinta iš kultūros politikos įtakos lauko - radijas, televizija, spauda, internetas. Pavyzdžiui, turime Lietuvoje stiprių menininkų dokumentininkų, bet neturime įgyvendinę nė vieno ryškesnio jaunimui skirto kino projekto, nė vieno įtaigesnio meninio istorinio filmo, pagaliau - net stipresnių TV serialų. Arba darsyk grįžkime prie Lietuvos radijo ir televizijos. Valstybė skiria gana didelę lėšų dalį "visuomeninei" televizijai išlaikyti. Kita vertus, ši televizija gauna reklamos pinigų. Ji veikia telekomunikacijų rinkoje, prie jos taikydamasi savo programų kokybe ir kartu tą rinką iškreipdama. Tad natūralu būtų klausti: ar visuomenė ir nacionalinė kultūra nelaimėtų kur kas daugiau, jei kasmet LRTV skiriamos dešimtys milijonų būtų konkurso būdu išdalytos konkretiems visų Lietuvos radijų ir televizijų kultūriniams ir edukaciniams projektams? Kiek meninių ir animacinių filmų, kiek kultūros laidų, kiek švietėjiškų programų vaikams ir suaugusiems per metus būtų galima sukurti už 40 milijonų litų!

Kalbate apie mūsų pačių kultūrą, įdomią visų pirma mums patiems. Dabar, Europos Sąjungos akivaizdoje, dažniausiai girdime apie reprezentacinę kultūrą, kultūrą, kuria pasirodysime pasauliui ar Europai, kultūrą, kuria išsiskirsime iš kitų, bet ar čia vėl nepatenkame į tam tikrą prieštaravimą - juk kultūra visų pirma turi būti mums patiems įdomi ir aktuali - sava?..

Regis, šiandien po truputėlį daugėja tokio kultūrinio kalbėjimo apie save, kuris skirtas ne kitam, bet patiems sau. Kai Eimunto Nekrošius viešai paskelbia, jog imasi Donelaičio, tai tam tikras simboliškas mostas...

Ar šiuo metu, Jūsų manymu, pakanka tyrimų, diagnozuojančių kultūros situaciją, diskusijų apie kultūrą spaudoje, radijuje, televizijoje?

Ir vėl - tokių tyrimų yra, bet jų nėra pakankamai. Daugelis kalbų apie kultūrą turi arba anotacinį, arba emocinės iškrovos pobūdį. Kultūrininkas ar menininkas pyktelėjo - ir išsiliejo. Analitinio, kritinio diskurso tikrai pasigesčiau. Jei ir užsimezga kokia diskusija, ji greit nutrūksta, neišsirutulioja platesnis polilogas. Viena didžiausių problemų - paveldėtas atskirų kultūros šakų ar sričių uždarumas. Ko verta, tarkim, mokslo politika, kuri ignoruoja visuomenei skirtuose kultūros leidiniuose skelbiamas humanitarų publikacijas. Tai humanitarinių mokslų esmės pakirtimas. Ko vertos archajiškos mokslo politikos pastangos izoliuoti ir mokslo tyrimus, ir pačius mokslininkus nuo gyvo kultūrinio visuomenės gyvenimo. Per daug nuo kasdienės kultūros atsiribojusi ir švietimo politika. Šiandienos mokykla turėtų stengtis būti kuo atviresnė, įtraukti į mokymo procesą kuo daugiau įvairios patirties žmonių, kuo įvairesnių veiklos būdų, kurie ateitų iš nemokyklinio, gyvenimo. Meno, mokslo, verslo žmonės turėtų šiandien dirbti su jaunimu, perteikti savo gyvenimo patirtį. Kuo daugiau mokymosi ne mokykloje, kuo daugiau mokymosi ne klasėje. Panašiai ir su kultūra: kuo daugiau atvirumo, kuo daugiau bendrų projektų. Pavyzdžiui, kokią porą metų Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos galėtų prioritetiškai remti tuos projektus, reikalautų švietimo, mokslo ir kultūros žmonių sąveikos. Kiek žinau, Kultūros ministerija dabar mėgina inicijuoti edukacinius muziejų projektus. Paveldo, apie kurį jau kalbėjome, projektai taip pat galėtų būti kur kas atviresni. Čia dar daug neišsemtų galimybių.

Pastaruoju metu atlikti, tarkim, Margaritos Starkevičiūtės tyrimai labai griežtai - gal net pernelyg griežtai - skaičiuoja kultūros pinigus. Manau, kultūros srityje neįmanoma pritaikyti nuogo ekonominio principo, bet savaime tokie tyrimai labai reikalingi. Jie aiškiai parodo, jog trūksta kultūros finansavimo kriterijų. Aišku, Kultūros ministerija ieško įvairių finansavimo principų - vieni pasiteisina, kiti - ne, bet blogiausia, kad jie nėra iki galo apibrėžti. Labai dažnai tarp deklaruojamų kultūros politikos prioritetų ir finansinių sprendimų esama nemažo atotrūkio. Kultūros finansavimą dar per daug lemia vienos ar kitos įstaigos vadovo sugebėjimas "išmušti" pinigų savo įstaigai.

Margaritos Starkevičiūtės tyrime buvo ir toks pavyzdys: nacionalinės kultūros įstaigos finansuojamos atskira eilute, ne per Kultūros ministeriją. Kaip vertinate panašią praktiką?

Nemanau, kad ji dabarties gyvenime yra sveika. Suprantamas noras turėti tam tikras kultūros oazes, iš anksto nutarus, kad tos kultūros oazės pasiteisins. Vis dėlto nacionalinės kultūros įstaigos statuso kūrimas visų pirma yra noras išlaikyti tam tikrus galios centrus senomis priemonėmis, kartais beveik karikatūriškai. Ką šiandien simbolizuoja režisierių apleistas Nacionalinis dramos teatras? Racionaliau būtų laiku ir taikliai paremti tai, kas gyva, kas dabar kuriama, kas aktualu. Remti negyvas struktūras ir neracionalu, ir nelabai moralu.

Apskritai kultūros finansavimo politika turėtų labiau atitikti rinkos sąlygas. Turime kai kuriuos veikiančius kultūros fondus. Beveik visi šie fondai, gaunantys pinigų iš biudžeto, turi savo administracijas, tačiau visa ši sistema neveikia. Fondai netampa tikrais fondais, netampa verslo, privataus kapitalo ir valstybės kapitalo susijungimo vieta. Jie nesivargina aktyviai ieškoti paramos kultūrai būdų ir šaltinių, o tik dalija iš biudžeto gautas lėšas. Tai nesusipratimas. Reikia arba keisti fondų veiklos strategiją, arba jų atsisakyt. Geriau jau skirstyti pinigus per Kultūros ministeriją pagal skaidrius, aiškiai apibrėžtus kriterijus. Finansavimo politikos bėda yra ne tiek prioritetų trūkumas, kiek nesugebėjimas atsisakyti remti negyvas struktūras. Kita vertus, akivaizdžiai per maža lėšų šiandien skiriama bibliotekoms, paveldui.

Pagaliau, jei valstybė sugebėtų šiek tiek moderniau žiūrėti į visuomenės raidos skatinimo būdus, ji, užuot tiesiog dotavusi žemės ūkio gamybą, veikiau remtų kaimo žmonių švietimą, padėtų kaimo žmonėms kurtis jaukesnę, viltingesnę gyvenimo aplinką, stipriau kabintis už gyvenimo.

Ir šitaip sudarytų sąlygas ir pamatyti perspektyvą, ir pagaliau kurti savo bendruomenių kultūrą...

Taip. Sudaryti jaukesnę kultūrinę bendro gyvenimo aplinką.

Gal galėtumėte paminėti keletą idėjų, sąjūdžių, akcijų ar pagaliau asmenybių šiandieninėje kultūroje, kurios Jums atrodo ypač išsiskiriančios, ryškios, vertos dėmesio?

Sunkoka imti ir ką nors išskirti iš bendros kultūros tėkmės. Didesnio ryškumo apskritai pasigesčiau. Tačiau tikrai esama nemaža pasisekusių kultūrinių projektų - kad ir Nekrošiaus, Koršunovo, Tumino pastarojo dešimtmečio teatro darbai, brandžios jaunų ir vyresnių lietuvių poetų knygos, Vilniaus muzikos festivalis, Šarūno Barto filmai, "Baltų lankų" ar "Aidų" leidybos programos, visas Atviros Lietuvos fondo leidybos projektas... Žinoma, būsiu dabar ką nors svarbaus paminėti užmiršęs.

Kalbėjosi Gediminas Milašius