Piligrimystė pienių pievon

Vytauto Šerio ekspozicijos fragmentas

Apsilankęs Vytauto Šerio parodoje "Mano pienės - dovanotos man", kur eksponuojami ne tik skulptūros, bet ir tapybos darbai, piešiniai bei monotipijos, grįžti namo ir bandai rašyti pastabas. Galerijoje jauteisi kitaip, čia gi - kasdienybės liūnas: gal reikėtų pakartotinai save iš jo išrauti, išplėšt televizoriaus laidą iš rozetės ir, maitinantis skėriais bei laukinių bičių medumi, atlikti šventadienišką piligrimystę "iš Fabijoniškių į Jeruzalę", anot klasiko. O mėgstantiems dalykišką informaciją - į Vilniaus Jeruzalės meno centro galeriją.

Ką ten rasčiau? Ogi - nemažai darbų, tarp kurių dominuoja skulptūros. Jas ir norėtųsi išskirti iš visos sinkretiškos parodos aplinkos. Tenka viltis, kad kitus darbus aptars, pavyzdžiui, geras koloristas - juk darbų ir aptartinų problemų tiek daug! Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, jog net ir skulptūros rodo V. Šerį esant homo universalis. Ir ne tik todėl, kad jo portretuose būtų žymus šioks toks žiūrėjimas "pro graikiškus akinius", kuriuos šiuolaikinius skulptorius taip ragino nusiimti Henry Moore`as (ar neprimena Laokoono galvos - tik nervingiau suformuotos - J. Mikučio ar V. Antanavičiaus portretai - kaip mes jau toli nuo olimpietiškos ramybės! Arba judėjiškasis-krikščioniškasis antinomijų akcentavimas V. Mykolaičio-Putino portrete, čia kaip niekad tinkantis?).

Tačiau šie portretiniai darbai iš bronzos ir aliuminio - labiau išimtis bendrame kontekste. Universalumas labiausiai išryškėja medinėse pastarųjų dviejų dešimtmečių V. Šerio skulptūrose (paradoksalus teiginys, turint omenyje parodos įvairovę. Be to, iš pirmo žvilgsnio šios skulptūrinės kompozicijos atrodo vienodos tiek medžiagos, tiek stilistikos, kurią ta medžiaga diktuoja, požiūriu). Čia vėl drįsčiau prisiminti H. Moore`ą: "Formos ir ritmo pagrindus atradau stebėdamas gamtą. (...) Egzistuoja universalios formos, prie kurių kiekvienas nevalingai pripranta ir į kurias reaguoja tol, kol pradeda veikti sąmonės kontrolė." Ką galima pasakyti apie V. Šerio kompozicijų formą? Apskritai ji nepriekaištinga - nusvidinti paviršiai, asketiška monochromija beveik įtikina, kad padarytas skulptūras autorius dar nuvežė pajūrin ir mėnesiui kitam paliko vėjo, smėlio, saulės ir lietaus valiai, lyg norėdamas, kad jos įgautų tas universalias formas, prie kurių, deja, kiekvienas nevalingai jau yra pripratęs.

Ir tikrai - vėlyvesnioji V. Šerio skulptūra pasižymi paradoksalumu, balansuojančiu tarp archaikos ir modernumo, natūros ir kultūros, šiandienos ir amžinybės, negalinčių egzistuoti viena be kitos. Tačiau smagu justi, kad autoriaus pastangomis pasiekta tokia priešybių pusiausvyra, kai net ir priekabiausias vertintojas negali šeriškajai formai tvirtai pritaikyti apibrėžto turinio (politinio, religinio, socialinio...), sukurti labiau pagrįsto siužeto... Galima sakyti, kad formos monochroniškumas išreiškia (ar formuoja?) ir tam tikrą prasmės mo- nochromiškumą. V. Šerio skulptūra - tai nelyginant hieroglifas, kurį gali skaityti kaip nori ar sugebi, o jo prasmė daugiau priklauso ne tiek nuo jį gyveniman paleidusio meistro, kiek nuo žiūrovo požiūrio. Mūsų regimos skulptūros yra tarsi erdviniai hieroglifai, kurių prasmė gali pulsuoti ir virpėti priklausomai nuo rakurso.

"Resistentia" - plokštumos, besipriešinančios bet kokioms išorės įtakoms - bunkerio sienos, spaudžiančios uždarą vidaus erdvę - karkasas, primenantis kryžių... Ant V. Šerio karkasų gali kabinti kokius nori asociacijų drabužius, bet, šiukštu, jokiu būdu nepavyks jų "užmesti" kaip nori. Tai pavyzdys, kaip autoriaus ir žiūrovo dialogas bei tolerancija niekada netampa familiariu pataikūniškumu; ir vis dėlto kaip gerai, kad "Sužadėtinės I-II" nėra natūralistinės - pseudoliaudiškos barbės su kasomis ir gintaro karoliais! Atvirkščiai, prasmės bandomos redukuoti apeliuojant į žiūrovo erudiciją, kuri leistų jam įžvelgti skulptūroje daugiau nei banalybių grožybėm išvešėjusią kasdienybę. "Pats medis" yra pats medis, vadinkite jį kaip norite - ženklu, simboliu, archetipu, idėja, įkūnytais ne kur kitur, o irgi medyje. "Drebulė" - taip pat ne ta drebulė, iš kurios skaldomi degtukai. Jei jums reikalinga konkreti, o ne pati drebulė, atsidarykite savo degtukų dėžutę.

Kiek kitoks medžiagos, formos bei turinio santykis yra "Paminkle Dariui ir Girėnui": būtų naivu tikėtis, kad pagal drebulės analogiją jis bus padarytas iš lėktuvo fliuzeliažo skardos. Tačiau asociatyviniai motyvai (lėktuvo sraigtai, dvigubas kryžius...) yra įtikinamai pagrįsti. Reikia pasakyti, kad anksčiau minėta "sąmonės kontrolė", nepaisant aiškaus ir žinomo siužeto, net ir čia neįsijungia visiškai, t.y. žvilgsnis, be trinties slysdamas skulptūros formomis, sugeba įžiūrėti ne tiek "Lituanicos" skrydį, kiek muriškąsias universalias formas, kurių paprastai nematome, jei vien skaitome autoriaus etiketes (jos žymesnės senesniuose darbuose, bet tai ne visai autoriaus kaltė) ar klijuojame savąsias (o tai irgi nelengva - visų pirma, skulptūrai nesinori pridėti ko nors nereikalingo, antra - tiek formos, tiek turinio požiūriu jos juk be trinties - etiketės tiesiog nelimpa!).

... Kadaise man teko laimė matyti japoną, fechtavimo meistrą, kuris (tautologija čia visai tinka) darė įspūdį ne tuo, ką darė, o tuo, ką galėtų padaryti, ir ne tik siauros savo specializacijos ribose. Manyčiau, kad Vytauto Šerio universalumas, kaip analogija šiam pavyzdžiui, yra ne blaškymosi ar ambicijų, bet apmąstymo ir patyrimo padarinys, kai kuriančiojo dvasia jau nebetrokšta nieko, kas žavėtų, bet trukdytų esmės išraiškai, o kuriama forma tampa dvasios ir esmės susitikimo vieta, jų konjunkcijos ašimi. Ir ta ašimi, aplink kurią pradeda suktis visas pasaulis, gali tapti visai paprasti (ar, atvirkščiai, neįprasti) dalykai. Pavyzdžiui, pienių pieva...