Teatras

Judantis laikas

Vilniaus šokio spaustuvė: pirmasis savaitgalis

Rūta Šalnaitė

iliustracija
Koma
M. Raškovskio nuotr.

Lietuvos šokio informacijos centras, 2000 m. rengdamas pirmąją "Vilniaus šokio spaustuvę", nemanė, kad šis renginys turėtų tapti tarptautinis. Daugiau dėmesio buvo skiriama Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjams. Tačiau pirmasis šiemetinės "Vilniaus šokio spaustuvės" savaitgalis panėšėjo būtent į tarptautinį renginį. Iš trijų vakarų tik pirmajame dominavo lietuviai. Kaunietės choreografės Airos Naginevičiūtės vadovaujami Lietuvos muzikos akademijos aktorių šokėjų specialybės studentai parengė savo diplominį darbą - šokio spektaklį "Processus". Jo eskizas jau buvo rodytas pernykštėje "Spaustuvėje", o sutrumpintas variantas - "Naujajame Baltijos šokyje". Bet tik šiemet atsiskleidė šio spektaklio visuma. Savita dvasia alsuojanti paslaptinga Raudonosios salės aplinka, išraiškingi daugiafunkciniai Vilniaus dailės akademijos magistrantės Rūtos Biliūnaitės sukurti kostiumai, permainingą vandens tėkmę primenanti Rolando Cikanavičiaus muzika, įvairių šokio stilių ir technikos paveiktos choreografės idėjos bei nuoširdžios studentų pastangos drauge sukūrė tikrai įsimintiną reginį. Ankstesnių pasirodymų metu vis trūkdavo kurios nors iš sudedamųjų dalių, tad spektaklio versijos dvelkė eskiziškumu. Dabar tai buvo vientisas, įtampos kupinas, aiškią struktūrinę formą įgavęs kūrinys, trikdė tik nevienodas techninis šokėjų pasirengimas ir pabrėžtinai abejingos daugelio veidų išraiškos.

Jau "Naujojo Baltijos šokio `02" metu daugelio kritikų dėmesį patraukė LMA aktorių šokėjų kurso studento Andriaus Katino ir Helsinkio šokio akademijos magistrantės Marios Saivosalmi duetas "Orphee et Eurydice", parodytas ir šiemetinėje "Spaustuvėje". Tai trumpa, šilta ir graudi meilės istorija, kurioje susipina antikos mito poezija ir kasdienė buitis. Artistiški atlikėjai šokio judesiais puikiai pakeitė kalbą, o santūri choreografija nebuvo perkrauta techninių detalių. Tiesa, jai kiek stigo vientisumo (prie to prisidėjo ir eklektiškas Ch.W. Glücko bei rusiškų dainuškų junginys), tačiau trūkius užglaistė kiekvieno epizodo turiningumas.

Antrąjį "Vilniaus šokio spaustuvės" vakarą rengėjai skyrė improvizacijai. Danijoje gerai žinomas šokėjas ir choreografas Tomas Eizenhardtas su savo trupe "Åben dans" ("Atviras šokis") ir dviem džiazo muzikantais kūrė nepakartojamą šokio improvizacijos spektaklį. "Nepakartojamas" šiuo atveju reiškia ne kokybę, o tai, kad to iš tikrųjų neįmanoma pakartoti, nes improvizacijos gimsta iš vidinio impulso, sužadinamo daugybės aplinkos elementų. Improvizacijos gali būti labai įdomios, gali būti ir šiaip sau. "Åben dans" pasirodymas buvo labai nevienalytis. Kai kurie epizodai tarsi maži spektakliukai trumpam prikaustydavo dėmesį, kai kurie jau nuo pirmos akimirkos "nesiklijavo". Išradingumo šokėjams netrūko, pats T. Eizenhardtas itin traukė dėmesį savo koncentruotu judėjimu ir staigiai gimstančiomis idėjomis. Bet pasigedau to, kas itin svarbu tokiam spektakliui - įsiklausymo į kitą, bendro darbo.

Sekmadienį perpildytoje Raudonojoje salėje pasirodė Eiko ir Koma - Niujorke gyvenanti japonų šokėjų pora, JAV koncertuojanti didžiulėse scenose, atvirose parkų aikštelėse sutraukianti tūkstančius žiūrovų. Į Vilnių jie atvyko iš Rakverėje (Estija) vykusio festivalio "Baltoscandal", kur šokti teko pilies kieme. Jų spektaklis "Offering", sukurtas buto (butoh) šokio stilistika, pasakojo apie gyvenimą ir mirtį, amžiną dviejų pradų kovą. Abu šokėjai judėjo taip lėtai, kad buvo sunku įžiūrėti atskirus judesius, o bet koks greitesnis krustelėjimas - krintanti strėlė ar grumstas - tiesiog priversdavo krūptelėti. Į juodą žemę lėtai smingantys ploni perregimi pirštai labiau kaustė dėmesį nei energingas danų šokėjų blaškymasis scenoje išvakarėse. Laikas, regis, spektaklio metu pakluso šokėjų idėjoms, tekėjo lėčiau, darėsi tiesiog apčiuopiamas, o kiekvienas judesys suskildavo į aibę smulkių detalių. Buto šokiui įprasti elementai - baltai nugrimuoti kūnai, jų formas slepiantys kostiumai, savita scenografija ir apšvietimas - atlikėjus pavertė beasmenėmis būtybėmis ir šitaip privertė labiau koncentruotis ties judesiu. Scenoje lėti ir nežemiški, abu atlikėjai po spektaklio pasirodė besą labai energingi, komunikabilūs. Raudonojoje salėje susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti tris jų sukurtus šokio videodarbus, kuriuose šviesos ir šešėlių žaismas ant kūnų šokį pavertė judesio instaliacija.

Po spektaklio choreografai mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Jūs studijavote teisę ir politikos mokslus. Kaip atradote šokį?

Koma: Jaunystėje visai nesidomėjau menu - nei teatru, nei šokiu, nei daile. Bet 7-ajame dešimtmetyje Japonijoje įsitraukiau į socialinių ir politinių įvykių sūkurį. Mane išmetė iš universiteto, nebeturėjau ką veikti. Sykį nuėjau į pogrindinį teatrą. Šiaip sau. Tai buvo buto šokio spektaklis, kuris man nepatiko, bet vis dėlto atrodė labai įspūdingas, keistas. Nutariau labiau pasidomėti buto šokiu ir nuėjau pas tą šokėją mokytis. Tai buvo Tatsumi Hijikata, buto šokio pradininkas. Mokiausi pas jį kelis mėnesius, po to apie pusmetį - pas Kazuo Ohno.

iliustracija
Eiko
M. Raškovskio nuotr.

Eiko: Turėjome ir kitų mokytojų, taip pat ir Europoje. Mums ne itin patiko jų stilius, norėjome sukurti ką nors savita. Mūsų stilius irgi po truputį keitėsi.

Kodėl šokdami taip lėtai judate, o savo stilių vadinate delicious movement?

Koma: Mėgaujamės kiekviena akimirka. Tai miego, sapno šokis, nuolatinis judėjimas. O delicious movement (nuostabus, gardus judesys) jį pavadinome šiaip sau, humoro dėlei. Ir dar tam, kad atskirtume nuo buto šokio.

Eiko: Mūsų stilius skirtas visiems, juo gali mėgautis net ir tie, kurie niekada nešoka. Jame gal net yra ir erotikos elementų. Juk kai turi labai lėtai judėti, liesdamas savo partnerį, lyg per sapną padėdamas jam judėti, tai galima susieti ir su seksu.

Jūsų stilius - tai šokis? Ar tik labai lėtas judėjimas?

Koma: Žinoma, tai šokis. Šokio stilių yra daug ir įvairių - modernus, šiuolaikinis, baletas, liaudies, afrikietiškas. Bet naktį, kai miega, visi, net baleto šokėjai šoka miego šokį, sapno šokį. Naktį šoka visi.

Eiko: Mums nesvarbu, kad kai kurie nelaiko to šokiu. Mums svarbu priversti žmones mąstyti, pažadinti jų atsiminimus, vaizduotę. Be to, kiekvieną stilių galima pavadinti nešokiu, nelygu aplinkybės. Mus jau 12 kartų kvietė pasirodyti Amerikos šokio festivalyje. Vienais metais ten buvo labai daug Afrikos šokio atstovų, ir apie baletą jie sakė tą patį: tai ne šokis.

Kas inspiruoja Jūsų spektaklių temas?

Eiko: Galima sakyti, kad gamta. Bet kas yra gamta? (Paliečia vazone augantį augalą.) Plačiąja prasme tai - gamta, bet ar iš tikro gamta? Mes šokame tiesiog apie viską. Žmogaus gyvenimas - gamtos dalis. Žemė, kurią mes naudojame spektaklyje, - gamta. Ir sienos akmenys - gamta. Vadinas, mes šokame gamtą.

Koma: Tai jungtis. Žmogaus kūnas gali būti laikomas ir ne visai kūnu. Juk įsižiūrėjus - tai kraštovaizdis: kalnai, daubos, lygumos. Kiekvienas daiktas gamtoje turi savo kūną. Mes šokame gamtos kūną.

Savo spektakliuose dažnai naudojate strėles. Ar jos jums turi ypatingą prasmę, ar tai tik dailios lazdelės pasiremti?

Koma: Taip, strėlės mums labai svarbios. Juk tai seniausias žmogaus pasidirbtas ginklas po akmens. Be to, lankas ir strėlė - neatskiriami vienas nuo kito. Atskirai jie - beverčiai. Bet jie nuolat susitinka tam, kad išsiskirtų. Juk tas pats ir gyvenime.

Ar skirtingai jus sutinka žiūrovai JAV ir Rytų bloko šalyse, kur jūs jau koncertavote?

Eiko: Vienodai. Juk visada ir visur vieniems tai patinka, kitiems - ne. JAV mus geriau žino. Nežinantiems žmonėms kartais sunku mūsų šokį suprasti. Kartais kai kuriuos dalykus sunku pateikti dėl politinių priežasčių. Pvz., koncertuojant Kinijoje reikia labai apgalvoti, ką ir kaip galima rodyti. JAV gali sakyti ką nori, bet taip yra ne visur. Vilniuje tiesiog jautėme tylą. Tai paprastai yra pritarimo ženklas.

Kaip judu kuriate? Kuris esate idėjų generatorius?

Eiko: Koma visada kupinas keisčiausių idėjų. Kartais jos miršta neįgyvendintos, kartais rutuliojasi toliau.

Koma: Eiko yra pagrindinė kūrėja, ji labai kūrybinga.

(Abu vienas į kitą rodo pirštais ir aiškina, kad būtent kitas yra puikus kūrėjas.)

Eiko: Dirbame visada drauge, ir darbo metu pradinis kūrėjas dingsta. Mes neplanuojame, nekuriame kokių nors specialių judesių. Tai neįdomu. Mums svarbi šviesa, aplinka, scenografija, o judesys - tik visumos elementas. Mes nemėgstame staigios stilių ir judesių kaitos, nenorime MTV laidų tipo pramogos. Ir net kai scenoje vyksta kova, tai dviejų priešybių, dviejų elementų - vyro ir moters, dviejų pradų susidūrimas. Kartais mes visuma, padedame vienas kitam, o kartais skirtingi, nes esame nevienodai sudėti, skirtingų lyčių, skirtingų charakterių.

Ar jūsų mokytojai - Hijikata, Ohno - matė jūsų spektaklius?

Eiko: Ohno matė. Jis mums labai padėjo. Jam tai patinka. Aišku, ne taip labai kaip jo paties, bet vis tiek. Juk jam jau 95-eri, o dar prieš porą metų jis aktyviai šoko. Mes jau taip negalėsime.

Ar šokdami jaučiate ryšį su žiūrovais?

Eiko: Kartais būna tokia tyla, kad nesinori baigti pasirodymo.

Koma: Mums patinka būti kartu su žiūrovais. Jiems kartais reikia pastangų mus suprasti, ir mes jas vertiname. Ir čia mes buvome tiesiog laimingi, kad visi žiūrovai grįžo į salę po pertraukos.