Epitafija skęstančiam miestui

Arūnas Baltėnas. Venecija. 2002 m.

Pilies gatvėje įsikūrusioje galerijoje "Dugnas" eksponuojami austrų menininkų - Pieterio Riederio ir Reginos Rieder - bei mūsiškio fotografo Arūno Baltėno darbai. Parodoje, pavadintoje "Venecija visada", pristatomos fotografijos ir piešiniai, skirti šiam savotiškam miestui-salynui. Skirtingus autorių žvilgsnius į pasirinktą objektą vienija ne tik tematika, bet ir kūriniuose atsispindinti unikali vaizduojamosios vietovės atmosfera.

A. Baltėno fotografijos - tai mažaformačiai nespalvoti darbai, įkalinti gerokai už juos didesnių stiklų - rėmų. Fotominiatiūrose užfiksuotos siauros Venecijos gatvės, architektūrinės namų detalės, skalaujamos nesibaigiančių kanalų vandens, plūduriuojančios gondolos, naktinio miesto vaizdai - tuščia kavinė, šviesos, žaidžiančios tamsiose vandens bangelėse, etc. Tačiau žmonių nematyti. Dažniausiai A. Baltėno kūriniuose jų visai nėra. O fotografijoje, užfiksavusioje Šv. Morkaus aikštę dieną, žmonės labiau primena statišką ornamentą nei judančią minią - aplinka juos užgožusi, "prarijusi" ir įkalinusi savyje. Vienintelės judančios būtybės čia atrodo tik paukščiai arba katinas, nedrąsiai iškišęs iš už kampo savo snukutį.

Analogiškas tuštumos įspūdis kyla žvelgiant į didžiaformates spalvotas R. Rieder fotografijas, kuriose žmogus pasirodo kaip šešėlis, išnykstantis vakaro saulės šviesoje, arba jo siluetas susilieja su aplinkine architektūra, tapdamas veikiau neatsiejama jos dalimi, nei primindamas gyvą asmenį. Kanalai, gatvės su aukštai iškabintais skalbiniais, tiltai, dengtos gondolos ir kateriai, aptrupėjęs tinkas, apnuoginantis raudonų plytų sienas, pastato eksterjere - portalą imituojantis gėlėmis papuoštas altorėlis, smulkūs įvairiaspalviai popierėliai, pažirę ant grindinio, žymintys praėjusio karnavalo pėdsakus, - visa tai tariamai apleisto miesto vaizdai. Kas bent kartą buvo Venecijoje leidžiantis saulei, supras, kokią ją norėjo parodyti autoriai. Vakarėjant gatvės ištuštėja, jose nelieka prekeivių, tik vienas kitas turistas dar žvalgosi į praėjusių amžių paminklus. Net šimtai balandžių kažkur išskrenda, vos pastebėję atslenkančias sutemas. Vien tik katės lieka klaidžioti klaustrofobiškomis praeities vaiduoklių miesto gatvėmis. Paskutiniam keltui palikus prieplauką, miestas paskęsta pamėkliškame ūke. Tuomet suvoki, kad ta vieta jau nepri- klauso dabarčiai ir tai, jog ją dar galima matyti ir liesti, tėra laikina - praėjus kelioms dešimtims metų ji gali tapti vien tik blunkančiu prisiminimu, paslėptu jūros bangose.

Praeities ateityje viziją gerai iliustruoja didžiaformačiai P. Riederio piešiniai - drobules primenantys plono popieriaus lakštai, judantys nuo menkiausio oro dvelktelėjimo. Autorius pasirenka Veneciją apibūdinančius fragmentus - gondolas, tolumoje už vandens kanalo ryškėjantį miesto siluetą, koloną su sparnuotu liūtu viršuje, ažūrinio architektūrinio Dožų rūmų dekoro fragmentus, ilgu apsiaustu apsisiautusią figūrą, dėvinčią karnavalinę kaukę, arba dožo portretą - ir juos įkomponuoja skirtingais šriftais užrašyto teksto fone. Rašmenys atlieka ne tik ornamento vaidmenį. Kai imi skaityti vaizde ištirpstančius žodžius, supranti, jog tariamas drabužių ar kambario apmušalų dekoras yra epitafija, skirta kadaise gyvenusiems žmonėms, kurių, kaip ir aptartose fotografijose, daugumoje P. Riederio piešinių nėra. Čia vėlgi nelieka vietos gyviesiems.

Vanduo, pamažu pasiglemžiantis pastatus, laiptelis po laiptelio kylantis ir grasinantis paversti miestą prisiminimų vaiduokliu, siauros, bauginančios gatvelės ir plūduriuojančios gondolos, supamos žmonių, rašančių nematomus atsisveikinimo žodžius gausiai lankomai ir kartu apleistai, kanalų išraižytai vietovei, jau dabartyje tapusiai istorija. Menininkų kūriniuose ji vaizduojama gyvenanti savitą gyvenimą, rodos, nepriklausantį nuo kadaise ją sukūrusių žmonių. Fotogra- fijose ir piešiniuose atsiskleidžia Venecijoje sklandanti dvasia, kupina ne vien tik praėjusių karnavalų šėlsmo ir balandžių pulkų bei besižvalgančių lankytojų, susiliejusių su architektūrinių paminklų detalėmis. Ji išstumia svetimus, dabarties sąvoka apibūdinamus elementus, galinčius pažeisti miestą gaubiančią amžinybės aureolę. Taip ir eksponuojamuose darbuose visų pirma fiksuojami praeities paminklai, jų fragmentai, su esamuoju laiku susiję tik tuo, kad egzistuoja čia ir dabar. Tačiau skęstančio miesto ateitis priklauso vien laikui, kuris neskubėdamas vedžioja dar vienos epitafijos žodžius - tik ne akmenyje, o vandens bangose.