EuroThalia

Paskutinę birželio savaitę Bratislavoje vyko šeštasis tarptautinis Europos teatro konvencijos (ETC) festivalis "EuroThalia". Jame pirmą kartą dalyvavo ir lietuviai - ETC narys Nacionalinis dramos teatras tarptautinei publikai prisistatė režisieriaus Rimo Tumino spektakliu "Ričardas III".

Pasakojimai apie tai, kad Lietuvos teatrą pačiuose įvairiausiuose festivaliuose - nuo kone savu tapusio Torunės "Kontakt" iki išrinktųjų Avinjono - lydi sėkmė, jau virsta įkyriai malonia banalybe. Jos nepavyks išvengti ir šį sykį. Nacionalinis dramos teatras, kuris negali pasigirti tokia intensyvia festivaline praktika kaip Oskaro Koršunovo teatras ar "Meno fortas", Bratislavoje išsaugojo gero teatro šalies įvaizdį. Pasibaigus "Ričardui III", žiūrovų salėje ilgai netilo ovacijos ir pasitenkinimo šūksniai. Vaidinimo metu plota Vytautui Grigoliui (Ričardas), Jurgai Kalvaitytei (Ledi Ana) ir, žinoma, Arūnui Sakalauskui (Ričmondas). Rimas Tuminas tuoj pat pateko į elegantiškų Slovakijos nacionalinio teatro artisčių apsuptį. Jos sveikino režisierių lietuvių ausis trikdančiu "Užas! Užas!". Pasi- rodo, slovakai taip išreiškia didžiausią susižavėjimą. Namuose "Ričardas III" - ne itin mėgstamas spektaklis. Regis, trupė net šiek tiek sutriko, kai svečiuose sulaukė tokio audringo pritarimo. Nežinau, kaip tai paaiškinti skeptikams, galiu tik patvirtinti: lietuvių startas ETC festivalyje "Euro- Thalia" buvo sėkmingas.

Festivalį kas dvejus metus savo šalyje rengia vienas iš Europos teatro konvencijos narių. Šiuo metu konvencija vienija 37 teatrus iš 23 šalių. ETC yra ir Bonos bienalės koprodiuserė, o nuo 1999 m. konvencijos atstovai dalyvauja teikiant Lietuvoje jau gerai žinomą Europos teatro premiją (2002 m. ji paskirta Haroldui Pinteriui, Naujosios realybės prizas - Josefui Nadjui ir Oskarui Koršunovui).

Šeštoji "EuroThalia" pirmą kartą vyko Rytų Europoje. ETC prezidento Danielio Benoino teigimu, įsteigti konvenciją paskatino teatrinių mainų poreikis. Matyt, ir todėl, kad Vidurio Europa visąlaik buvo konvencijos akiratyje, atidarydamas festivalį Bratislavoje D. Benoinas išvengė tokiuose susibūrimuose tiražuojamų frazių apie Rytų ir Vakarų dialogą. Tiesiog konstatavo, kad per istorinių pasikeitimų dešimtmetį Senojo žemyno teatro kultūra ryškiai atsinaujino - anksčiau atskirtos Europos dalys viena kitai įkvėpė naujos energijos. Išties, tarptautiniuose teatro festivaliuose takoskyra tarp prastesnės ir geresnės Europos išnyksta. Čia paisoma kitokių kriterijų. Anot Maxo Reinhardto, teatre galioja bet kokia valiuta. Tik prastas menas yra kontrabanda.

Bratislavoje jos neaptikta. Kita vertus, festivalyje parodyti spektakliai nebuvo paklausiausia ar perspektyviausia teatrinės Europos valiuta. Dalyvavo teatrai iš 11 šalių - Lietuvos, Portugalijos, Vengrijos, Gruzijos, Slovėnijos, Švedijos, Kroatijos, Prancūzijos, Slovakijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos. Vakariečiai pristatė kuklius mažųjų formų spektaklius. Priežastis daugiau nei elementari - birželio mėnesį daugumoje Vakarų Europos teatrų tradiciškai baigiasi kontraktų su aktoriais terminas. Tad patogiau yra kviesti nedideles, 2-3 aktorių grupes. Režisierių sąrašas labai margas - nuo gruzinų teatro klasiko Roberto Sturua iki tridešimtmečių, nepatekusių į THEOREMOS akiratį. Festivalio repertuare ir klasika (Shakespeare`as, Kafka, Beckettas), ir šiuolaikinė portugalų, kroatų, britų dramaturgija. Sunku būtų nusakyti bendrą, festivalio programą vienijantį ir ją iš kitų išskiriantį vardiklį. Vyrauja išorinis programos formavimo principas: festivalio dalyviai - ETC nariai, solidūs repertuariniai teatrai, dažniausiai turintys nacionalinio statusą. Tačiau akivaizdu, ir tai atrodo patraukliai, kad Europos teatro konvencija nėra linkusi diktuoti ideologinių standartų. Paisoma meninių kriterijų, kurie profesionalioms trupėms yra privalomi savaime. Tarkime, atlikimo kokybė ar stiliaus ekspresija. Nepajutau tendencingumo apraiškų, siekio remti kurios nors vienos krypties teatrą ar formuoti ETC režisūros "pagrindinę srovę" ir autsaiderius.

Bratislavoje pakeliui iš viešbučio į teatrą pasitikdavo didelė kasdienybės reklama - veidų ir situacijų fotomontažas bei užrašas "Gyvenimas susideda iš detalių". Mačiau ją taip dažnai, kad kone įtikėjau. Tad keletas detalių, kurios, viliuosi, atskleis, iš ko susidėjo šeštoji "EuroThalia".

Festivalio šeimininkai - Slovakijos nacionalinio teatro trupė šoko savo tautos istoriją Martino Hubos ir Martino Porubjako spektaklyje "Balius". Spektaklis jau buvo pristatytas "7 MD" kaip šių metų Torunės festivalio "Kontakt" prizininkas. Galiu tik pridurti, kad apsilankiusi Bratislavoje, regis, supratau, kodėl toks spektaklis, kuriame gerus šokio įgūdžius demonstruoja skirtingų kartų dramos aktoriai, galėjo atsirasti. Slovakijos nacionalinis teatras susideda iš trijų - dramos, operos, baleto - trupių, tiesa, dirbančių skirtinguose pastatuose. Tačiau dramos, muzikos ir šokio ryšys itin glaudus, vidinis, formuotas per visą XX a. slovakų teatro istoriją.

Slovakų dramos aktoriai šoko, o Kroatijos nacionalinio teatro iš Splito aktoriai dainavo. Jų spektaklis "Paukščiai" domino iš anksto. Režisierius Paolo Magelli - kontroversiška kroatų teatro figūra: italas, po 1968 m. jaunimo politinio sąjūdžio išvykęs į Rumuniją, vėliau statęs spektaklius Belgrade ir Zagrebe, dirbęs Vokietijos, Šveicarijos bei Prancūzijos teatruose ir vėl sugrįžęs į Balkanus, dabar jau į Kroatijos nacionalinį teatrą, garsėjantį ir savo rengiamais Splito vasaros festivaliais. Tačiau labiau intrigavo pjesės autorius Filipas Šovagovićius. Buvau skaičiusi jo pjesę "Plyta" ir žinojau, kad jis - naujosios kroatų dramos lyderis. Trisdešimt šešerių metų teatro ir kino aktoriaus, dramaturgo biografijoje yra sakinys: "Tarnavo dviejų valstybių armijose, pergyveno reformą ir revoliuciją". Anot Šovagovićiaus, jis priklauso kartai, kuri jau nebeturi jokių klausimų. Jo karta "nedalyvavo toje žiaurumų lavinoje, kuri 10-ąjį dešimtmetį užliejo Kroatiją, tačiau kai visas tas šūdas ištekėjo, buvo pašaukta jį išvalyti". Ar ne todėl šios kartos narys manifestuoja kultūrą ir išsilavinimą kaip išsigelbėjimą. Ir sako: "Neseniai mus vertė užmiršti praėjusius keturiasdešimt penkerius metus kaip netikro socializmo laikotarpį. Dabar nauja valdžia nori, kad užmirštume paskutinį dešimtmetį. Vadinasi, privalome užmiršti kiekvieną praėjusią savo gyvenimo dieną." Pjesės "Paukščiai" herojai - penki jauni vyrai, sėdintys kalėjime. Jie filosofuoja ir dainuoja laisvi kaip paukščiai. Jie tenkinasi mažu. Ir bando būti laimingi. Kai vienas jų veda kalėjimo socialinę darbuotoją, į klausimą "Kur jūs gyvensite?" nedvejodamas atsako: "Kalėjime". Koks skirtumas? Nes, pasak kito pjesės hero- jaus: "Tarp žmonių vyksta karas, ir tai dvokia". Šovagovićius kiekvienam iš savo paukščių sukūrė curriculum vitae. Pavyzdžiui, Balkanuose privalomas personažas Čigonas. Penkiolikos vaikų tėvas, adresas nežinomas. Kadangi tapo urbanizacijos auka, rūpinasi ekologijos klausimais. Jei būtų gimęs kroatas, būtų tapęs Žaliųjų partijos lyderiu. Kalinys, vardu Radė, buvęs aktorius. Nelaimingai išsiskyręs, svajoja apie nosies operaciją. Jis už lengvųjų narkotikų legalizavimą. Argumentai? Atominė bomba jau seniai legalizuota, o marihuana vis dar ne. Tarp paukščių yra ir kritikas, baigęs du universitetus, tačiau visą laiką norėjęs vairuoti tramvajų. Už ką kritikas pateko į kalėjimą? Nieko baisaus. Užsipuolė oficialų asmenį, kuris, dingus elektrai, pasirodė tik tryliktą kartą paskambinus į avarinę tarnybą. Spektaklis "Paukščiai" balansuoja ties komiškumo ir brutalumo riba. Ekspresyvus, energingas, lietuvių akims vizualiai pernelyg eklektiškas. Kroatai sako, kad daina padėjo jiems išlikti. Šis tautos mentaliteto bruožas spektaklyje puikiai atspindėtas. Kroatų "Kvadrato" versijoje - dainuojantys kaliniai ir kalėjimo prižiūrėtojai. Tokia skambanti pokomunistinė zona.

Ir švedai provokavo taip, kaip skandinavams pridera. Jie svarstė sekso įtaką laimės būsenai. Geteborgo miesto teatras festivalyje "EuroThalia" parodė kamerinį režisieriaus Sveno Ahlströmo spektaklį "Cenzorius". Tai britų dramaturgo Anthony Neilsono pjesė, pirmą kartą pastatyta 1997 m. Į ją reaguota skirtingai - būta ir pasipiktinimo, ir entuziazmo. Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje vis dar egzistuoja kino scenarijų cenzūra. Filmų cenzorius Frenkas (Johanas Gry) šešerius metus kiekvieną darbo dieną sėdi mažame rūsio kambarėlyje ir žiūri pornografinius filmus. Tūkstančiai pornofilmų ir iširę intymūs santykiai su žmona. Labai nelaimingas žmogus. Vieną dieną jo biure pasirodo panelė Fonten (Regina Lund), kuri atneša cenzoriui savo filmo "Ritmo esencija" scenarijų. Summa summarum ji išmoko cenzorių būti laimingą. Jų pažintis prasideda konfliktu - jaunos kino menininkės filmas įtraukiamas į juodąjį sąrašą. Tuo tarpu ji įsitikinusi, kad atrado naują kino poetiką, kur sekso kalba įgyja tą patį statusą kaip ir šnekamoji kalba. Abi jas jungia kvėpavimas ir ritmas. Panelė Fonten, taikydama argumentus iš sekso praktikos, pratina cenzorių prie pojūčių, įrodančių, kad seksas pats savaime nėra blogas, pasišlykštėjimą keliantis dalykas. Kitaip tariant, išlaisvina cenzorių iš jo tarnyboje suformuotos pasaulėžiūros ir kūną kaustančios autocenzūros. Aktorė Regina Lund tai daro nuostabiai natūraliai ir kartu - diskretiškai. Ne pjesės tekstas, sklidinas seksologinių terminų (tokia jau pornofilmų cenzoriaus darbo frazeologija), bet dviejų aktorių laikysena yra iššūkis žiūrovams. Jie tarsi du nudistai, išdidžiai einantys per šeimyninio pliažo teritoriją. Kokia šios istorijos pabaiga? Fonten skrenda į Niu- jorką, vildamasi, kad ten jos kino kalba tikrai bus suprasta ir įvertinta. Pigiame Niujorko viešbutyje ji tampa smurto auka. Apie tai cenzorius sužino atsivertęs laikraščio kriminalinę kroniką. Paskutinė spektaklio scena - cenzorius sėdi prie savo darbo stalo, kuriame įmontuotas ekranas, žiūri filmą "Ritmo esencija" ir palaimingai šypsosi. Ateityje jis, žinoma, iš cenzoriaus pareigų bus atleistas.

Slovėnijos nacionalinis teatras iš Liublianos parodė, kad Godo galima laukti nenuobodžiaujant. Šešiasdešimtmetis režisierius ir dramaturgas Dušanas Jovanovićius, ko gero, būtų išsaugojęs pozicijas ir Lietuvoje, kur jo kartos režisierių beveik nebeliko. Spektaklyje "Belaukiant Godo" jauti tą klasikinio teatro discipliną, kuri yra neginčijama Europos teatrinės kultūros dalis. Be to, režisierius šypsosi, skaitydamas Beckettą. Avanscenos centre prie pat rampos stūkso pasaulio pakraštys. Kažkas panašaus į kalvos viršukalnę ar į triskart didesnį Birutės Marcinkevičiūtės Vini iš "Žodžių smėlyje" sijoną. Kalva dekoruota kaip sausros išdeginta žemė. Be abejo, yra ir medis. Pradžioje - nykus, nudžiūvęs, vėliau sužaliuoja. Už kalvos plyti tuščia erdvė. Avanceną nuo scenos skiria juodas šydas, tarsi mažoji scena būtų įrengta pagrindinėje. Joje protarpiais į viršų kaip iš garuojančių geizerių kyla dūmai. Išties atrodo, kad pjesės herojai susitiko laukti pačiame pasaulio pakrašty, nes aktoriams skirta maždaug trijų metrų ilgio ir pusantro metro pločio teritorija, kurioje dar turi tilpti didžiulis Poco lagaminas ir sulankstomas krėslas. Kai prie medžio tik du - Estragonas ir Vladimiras, sukuriamas totalios vienatvės visatoje įspūdis, o kai jų jau keturi, atrodo, kad pasaulio pakrašty susirinko visa žmonija. Įdomiausia yra tai, kad tokioje mažoje vaidybos aikštelėje išvengta statikos ir monotonijos. Priešingai, aktoriai vaidina nevengdami atviros klounados, demonstruodami akrobatinių judesių preciziką ir veiksmo dinamiką. Į juos įdomu žiūrėti, nes jie labai įdėmiai klausosi. Taip, tai ne logikos klaida. Klausymasis scenoje, anot vaidybos specialistų, - viena sunkiausiai įveikiamų aktorystės užduočių. Kartkartėmis aktoriai Bojanas Emeršićius (Estragonas), Gregoras Bakovićius (Vladimiras), Jernejus Šugmanas (Poco), Alozjus Svete (Laki) sukuria kone tobulos partnerystės efektą, nes viso spektaklio metu labai įdėmiai klauso, ką sako, ir stebi, ką daro kitas. Minimali vaidybos erdvė ir intensyvi aktorystė joje gerai atitinka paties Becketto dramaturginį stilių. Svarbų XX a. tekstą - "Belaukiant Godo" - režisierius Dušanas Jovanovićius perskaitė kaip metafizinę komediją. Ir kai vietoje chrestomatinio berniuko ant kalvos keteros pasirodė mergaitė angelo plaukais ir prabilo skaidriu vaiko balsu, supratau, kad režisierius tikrai turi puikų humoro jausmą. Mes laukiame Godo jau nuo 1951-ųjų. Berniukas per tą laiką paseno, gal net tapo seneliu. Kodėl nauju Godo pasiuntinuku negalėjo tapti mergaitė? Ypač lyčių lygybės laikais.

Šypsosi ir kitas šešiasdešimtmetis - Robertas Sturua. Kad ir kaip būtų keista, šypsosi statydamas "Hamletą". Tiesa, tai jis daro jau trečią kartą (1992 m. Londone, 1998 m. Maskvoje ir 2002 m. Tbilisio Šota Rustavelio teatre), ir daro lengva meistro ranka. Toks požiūris ir kelia pagarbą (profesionalas!), ir verčia abejoti. Gruzinai parodė ne įprastinį juodą ir baltą, bet spalvotą "Hamletą", tinkantį aikštės teatrui po atviru dangumi. Jų "Hamletas" - saulėtas ir gal dėl to pernelyg tiesmukiškas, be šešėlių. Net nežinodamas režisieriaus kūrybinės biografijos, žiūrėdamas spektaklį galėjai suprasti, kad joje būta ir Brechto, ir Gozzi. Spektaklio finalas - Sturua siurprizas. Ar įsivaizduojate "Hamletą", kurio finale žiūrovai šypsosi, o per salę net nuvilnija švelni juoko bangelė? Tai neįmanoma? Anaiptol. Jei įvyks Šota Rustavelio teatro gastrolės Vilniuje (dėl jų jau tariamasi), galėsite tuo įsitikinti. Tik būtinai sulaukite antro spektaklio veiksmo. Pasakysiu tik tiek, kad gruzinų spektaklis, kaip ir dera, baigiasi Fortinbraso žodžiais. O režisierius, regis, labai atidžiai įsiklausė į priešpaskutinį tragedijos "Hamletas" sakinį: "Kraujas ir kančia pritinka kovose, bet tik ne čia". Tik ne čia, teatre.

Šeštoji "EuroThalia" apskritai nebuvo linkusi eksponuoti kančios. Regis, pokomunistinės Europos egzorcizmo seansai čia jau yra praradę ankstesnį patrauklumą, vis dar aktualų kad ir Torunės "Kontakt" festivalyje. Europos teatro konvencijos kasdienybės reklamai tiktų šūkis "Mąstyk pozityviai". Gal tai ir yra ta kita energija, kuri iš Vakarų ateina į Rytus? Jei taip, tai šiuo metu turėtume būti kažkur tarp gilaus pesimizmo ir stulbinančio nerūpestingumo.