Muzika

Meilės istorija

"Liučija di Lamermur" Trakų pilies kieme

Beata Leščinska

iliustracija
Joanna Woś (Liučija) ir Vytautas Juozapaitis (Enriko)
M. Raškovskio nuotr.

Birželio 21 d. Trakų pilies kieme operos melomanai tapo kruvinos tragedijos, kilusios dėl Aštonų ir Ravensvudų šeimų nesantaikos, liudininkais. Visų mūsų akyse gležnoji Lamermuro atžala Liučija, palikta mylimojo, sero Edgardo Ravensvudo, ir savo brolio - lordo Enriko Aštono - prievarta ištekinta už lordo Artūro Baklo, nepakėlusi sielos skausmo nužudo savo sutuoktinį, o pati miršta. Edgardas, sužinojęs visą tiesą ir jau niekuomet nenorėdamas skirtis su mylimąja, nusižudo.

Štai tokią liūdną istoriją vėsų vasaros vakarą mums papasakojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos trupė, publikai parodžiusi 1835 m. kompozitoriaus Gaetano Donizetti ir libretisto Salvatore`s Cammarano pagal sero Walterio Scotto novelę "Lamermuro nuotaka" ("The Bride of Lammermoor") sukurtą operą "Liučija di Lamermur". Dirigavo maestro Jonas Aleksa, Liučijos partiją dainavo viešnia iš Lenkijos - Joanna Woś, Edgardo - Bronius Tamašauskas, Enriko - Vytautas Juoza- paitis, Artūro - Antanas Tveraga, Alisos - Laima Domikaitė, Raimondo - Liudas Norvaišas, Normano - Jonas Valuckas.

Autentiška Trakų pilies aplinka, labai vykusiai režisieriaus Eligijaus Domarko ir dailininko Henriko Cipario panaudota perkeliant šį pastatymą į "lauko sceną", suteikė operos spektakliui nepakartojamo žavesio. Ta "lauko scena" buvo pati Trakų pilis, jos kiemas. Kai prasiveria vienos pilies galerijos durys ir lengva kaip pūkelis Liučija (J. Woś) nubėga - dainuodama! - laiptais žemyn, toks vaizdas išties daro įspūdį savo natūralumu. Arba pilies kiemu žygiuoja grėsmingasis Enrikas (V. Juozapaitis) su savo kariais - jautiesi tarsi stebėdama istorinį, "kostiuminį" filmą. O kur dar nuostabi G. Donizetti muzika, alsuojanti autentiškos ikiverdiškos bel canto operos dvasia? Tikra atgaiva jaudinančio grožio ištroškusiems romantikams.

Bel canto operoje pagal patį apibrėžimą reikia gražiai dainuoti. G. Donizetti, kaip ir kitų žymiųjų jo tėvynainių, operos iki šiol tebėra iššūkis vokalistams, vienas jų muzikinių ir techninių galių indikatorių. Kviestinė vokalistė J. Woś, mūsų teatre jau kartą sėkmingai dainavusi Liučijos partiją, ir šįsyk pasirodė puikiai. Balsas, pastiprintas mikrofono, skamba kiek kitaip nei natūraliai sklindantis iš teatro scenos, tačiau šis išbandymas, kaip ir kai kurie nesklandumai, susiję su trūkinėjančiu radijo mikrofono ryšiu, solistės neišmušė iš vėžių. Liučijos partija, kurią G. Donizetti rašė primadonai Fanny Tacchinardi-Persiani, yra labai techniška (ne naujiena italų operoje), ypač Liučijos be- protystės scena, prisodrinta, galima sakyti, vokalinės pirotechnikos - fioritūrų. J. Woś pademonstravo ir gražų balsą, mano galva, tembru kiek primenantį Marios Callas vokalą, ir puikią techniką. Labiausiai žavėjo tai, jog kiekviena frazė buvo psichologiškai įprasminta - puikios sceninės išvaizdos dainininkė ir balsu, ir vaidyba kūrė Liučijos paveikslą.

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Lygiaverčiai J. Woś partneriai buvo Vytautas Juozapaitis ir Bronius Tamašauskas.

Nors jau ne vienerius metus gluminantis gerokai įsisenėjusiomis vokalo problemomis, B. Tama- šauskas (Edgardas) tą vakarą, galima sakyti, peraugo pats save. Galima buvo gėrėtis netgi solisto dainavimu - finalinė Edgardo savižudybės scena, kuria ir baigiasi opera, buvo išties paveiki. V. Juozapaitis, kaip visada puikios formos, išraiškingai kūrė savo personažą - išdidaus ir kerštingo lordo Aštono paveikslą. Profesionaliai ir korektiškai savo vaidmenis atliko ir kiti solistai bei choras. Tiesa, neskaičius programėlės atrodo, kad L. Domikaitės Alisa - Liučijos auklė, o iš tiesų ji - Liučijos draugė...

Spektaklio "Liučija di Lamermur" perkėlimas į Trakų pilies aplinką buvo labai vykęs. Vis dėlto yra keli "bet". Vienas jų - kol kas "amžina" mūsų lauko scenų problema - įgarsinimas, kuris ir šį kartą nedžiugino. Kitas dalykas - aptarnavimas. Žiūrovais besirūpinantis personalas - nežinau, kaip teisingai pavadinti tuos žmones - galėtų šiek tiek griežčiau kontroliuoti lauko sąlygomis kur kas laisviau nei teatro salėje besijaučiančius žiūrovus, tai ateinančius, tai išeinančius iš pilies kiemo, trukdančius susikaupti kitiems klausytojams, kurie juk pirko bilietus. Įspūdį gadino ir iš šalia esančios smuklės sklindantys toli gražu nemuzikalūs garsai, o juk visa tai galima nesunkiai sutvarkyti.