Kristoforiškosios temos įžanga

Į daugiatemę Vilniaus muzikinės vasaros polifoniją, nepaliekančią sostinės melomanui nė takto nebylių pauzių, tradiciškai įsiliejo ir "Kristupo vasaros festivalio" tema. Šįkart ji pradėta plėtoti pompastiškos Georgo Friedricho Händelio odės "Aleksandro puota, arba Muzikos galia" (1736) garsais, birželio 27-ąją pasklidusiais Paveikslų galerijos kieme. O muzikines bei dramines įvairiai kontrapunktavusias daugiabalsės faktūros partijas interpretavo Kristupo festivalio simfoninis orkestras, choras "Vilnius", solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Algirdas Janutas (tenoras), Dainius Stumbras (bosas), Audrius Rubežius (tenoras) bei senosios muzikos ir šokio teatras "Puelli Vilnenses", paklusę Donato Katkaus batutos mostams.

Koncerto rengėjų sumanymu publika scenoje regėjo koncertinio bei sceninio atlikimo formų mišinį - statiška orkestrantų bei choristų laikysena scenoje paįvairinta keletu senosios muzikos ir šokio ansamblio intermedijų, pavienių solistų vaidybinių gestų bei sceninių efektų. Tokia odės "Aleksandro puota" interpretacija, manipuliuojant pernelyg kontrastuojančiomis vieno ar kito pastatymo tipo detalėmis, sukėlė tam tikrų abejonių.

Vieningos vizualiųjų detalių estetikos galimybę žlugdė virtinė eklektiškų kombinacijų: neišvengiamai sceną turėję apšviesti prožektoriai ir neva Händelio laikų fakelai, tradicinės beveidės dainininkų, choristų, orkestrantų "uniformos" ir unikalūs barokiniai šokėjų apdarai, galiausiai butaforiniai solistų krėslai ir, kaip "pridera", labai jau nesubtilūs festivalio reklaminiai stendai, įžūliai įsiveržę į pirmąjį publikos akiračio planą, vertė blaškytis beviltiškai šokinėjant nuo vienos stilistinės idėjos prie kitos. Vis dėlto keletas dėmesį patraukusių senosios muzikos ir šokio ansamblio "Puelli Vilnenses" manevrų, prasmingai atliepusių muzikinį kontekstą, neleistų šių menininkų intervencijos į sceninį opuso pastatymą laikyti nepateisinama.

Tąvakar regimojoje renginio dalyje kerojusio chaotiškumo atšvaitų galima buvo išvysti, deja, ir keletoje muzikinės dalies linijų, tarp kurių į akis labiausiai krito ir vokiškai dainuojantis, ir lietuviškai deklamuojantis, ir atliekantis Händelio autorinę medžiagą, ir improvizuojantis akimirkos aktualijų tema pasakotojas. Vis dėlto puikiais aktoriniais gabumais, kurių, džiugu, nestigo ir kitiems vokalistams, sužibėjęs vadinamasis poeto storico Audrius Rubežius meistriškai išsisuko iš jo tykojusių situacijų, blaškiusių ne tik pačius atlikėjus, bet ir klausytojus. Tuo tarpu lietuviški šneka- mieji intarpai, nuolaida originalių vokiškų pasakotojo rečitatyvų neįkandančiam klausytojui, negailestingai ardė draminio veiksmo plėtotę ir stabdė sklandžią muzikinės minties tėkmę. Ją, beje, "povandeniniuose" muzikos kloduose į savuosius tinklus viliojo ir faktūriškai permainingų Händelio opuso numerių mozaikos, reikalaujančios kuo organiškesnių perėjimų tarp kontrastuojančių vienos ar kitos atlikėjų grupės (solistų, orkestro ir choro) epizodų. Akivaizdu, jog poetinių tekstų vertimus ar jų santraukas būtų buvę kur kas parankiau išspausdinti šįkart skurdokose koncerto programėlėse.

Ne vieną Händelio odės "Aleksandro puota" personažų kūrėjų, sėkmingai prisiderinusių prie dainavimo atviroje erdvėje sąlygų ir besipuikavusių nepriekaištingu vokiško poetinio teksto artikuliavimu, rodos, baugino specifinė baroko vokalinės muzikos atributika - išplėtotos kvaziinstrumentinės melizmos, atlikėjų lūpomis bylojusios apie jose tūnančią riziką niekada nesibaigti, juo labiau vainikuotis darnia vokalinės ir orkestrinės partijų ansamblio kadencija... Tuo tarpu Kristupo festivalio simfoninio orkestro atliekami epizodai - čia žaismingi, čia rūstūs, čia pastorališki - leido mėgautis emociškai sodriomis barokinės muzikos spalvomis bei gėrėtis stilingais barokinio muzikavimo štrichais.

Nutilus įžanginiam kristoforiškosios temos motyvui beliko bandyti numatyti tolesnę jo plėtotę. Tiesa, ją nuspėti taip pat nelengva, kaip ir būsimą šios vasaros orą. Norėtųsi geriausio...