(Ne)atsitiktiniai santykiai ŠMC

Emmanuelle Antille. "Gilus kaip miegas, greitas kaip širdis"

Šiuolaikinio meno centre veikia net keli gana skirtingi projektai. Nežinia, ar visais atvejais tyčia, tačiau net trijose ekspozicijose kūrinio ir erdvės santykis įspūdingas. Aido Bareikio instaliacija "Malonu girdėti" išsikerojo į aukštį, todėl dideli tušti plotai aplink - lyg ir savaime suprantami (tenka gerokai atsitraukti, kad galėtum akimis aprėpti raudonąjį margumyną). Susilydę, traumuoti žaislų, kaukių ir dar velniažin kieno veidai sunkiai kvėpuoja, nors pražioti nasrai maldauja oro. Suspaudus erdvę nebesuprastum, jog darbas žiūrėtinas iš dviejų pusių. Balta salė lyg milžiniška palata plastmasiniam ištįsėliui, prakiurėliui žiūrovą įspėja, jog į "ligonį" kaip ir į impresionistų paveikslus reikėtų žiūrėti iš tolo, tik tai susiję ne tiek su regos efektais, kiek su suvokimo narpliojimu.

Josefo Dabernigo kino filme "Wisla" (1996) atvirkščiai - nereikia nieko narplioti. Pribloškia kinematografinio naratyvo paprastumas ir kone sakraliai didinga erdvė, kurioje kabo ekranas. Tai lyg kino teatras, tik be įprastų kėdžių eilių. Matyt, kuratoriui Deimantui Narkevičiui įgriso kino ir videofilmų painiava. Keleivinio traukinio restorano darbuotojų kasdienybė rutuliojasi pagal bėgių ritmą - monotoniškai, bet metodiškai. A. Bareikio daugiagalvė instaliacija žiopčiodama siurbia aplinką, o šiuo atveju ŠMC salės erdvės vėpso susikaupusios ir palinkusios į ekraną tarsi į šviesą besiveržiantys naktiniai vabzdžiai.

Emmanuelle Antille videoinstaliacija "Gilus kaip miegas, greitas kaip širdis" nei vilioja erdvę, nei į ją kėsinasi, veikiau jos bendradarbiauja: lyg dvi sąmokslininkės įtaigiai įtraukia ir žiūrovą. Dvi didžiulės prie sienos prisišliejusios videoprojekcijos atveria urbanistinę panoramą, leidžia tingiai dairytis po sutemų nuramintą miestą. Patalpos centre trys permatomi ekranai sudaro atvirą stačiakampį, taigi turi "vidų". Ant šių "sienų" rodomas bute vykstantis veiksmas. Šalia įspūdin- go dydžio ekranų stovi du pasakojimą papildantys televizoriai ir trys sofos (matyt, skirtos apspangusiems nuo erdvės ir dydžio kaitos).

Kadangi erdviniai santykiai nesileidžia taip lengvai perprantami, belieka minkštai atsisėdus gilintis į kitus (šiame kūrinyje svarbiausius) - motinos ir dukros santykius. Visos erdvės (išskyrus tik tą, kurioje pats esi) priklauso joms abiem: jose miegama, prausiamasi, šokama; vaizdai jųdviejų regimi, įsivaizduojami, sapnuojami. Jei pasirodo viena, tuojau atsiranda ir kita. Motina ir jos suaugusi dukra atlieka tik joms suprantamus ritualus. Visiškai neaišku, kuriai iš jų toks elgesys malonus (jei iš viso čia tinka kalbėti apie malonumą): kai motina dukrai masažuoja nugarą ar kandžioja koją, regis, nebelieka įprastinės šių veiksmų prasmės. Net neaišku, ar veiksmas realus, ar susapnuotas - tai ne pasakojimas, o dviejų moterų santykių eskizas. Dokumentiniuose filmuose apie gyvąją gamtą stebėdami, tarkim, liūtų elgesio įpročius girdime komentarus, čia tokių nėra, tik įsijungia vidiniai žiūrovo svarstymai. Moterys glosto viena kitai veidą, motina šoka, užkloja dukrą raudona suknele, nuauna batelius, sėdi apsižergusi keturpėsčią - aktyvioji veikėja aiški, tik elgesio intencijos mįslingos - tai rūpestis? Prievarta? O gal priverstinis rūpestingumas arba po rūpesčiu paslėpta prievarta? Patriarchalinė ideologija pagrindine moters funkcija laiko vaikų gimdymą ir auginimą, maža to - pasak šios logikos, tai moters prigimtis ir esminis tikslas, nuo kurio "nukrypusi" ji tampa tuščia vieta visuomenėje (t.y. vyrų pasaulyje), geriausiu atveju - "aptarnaujančiu personalu". Priėmus tokias taisykles, iškyla nenumatyta problema - šiuolaikinėje visuomenėje vis mažėja daugiavaikių šeimų, o vaikai galų gale suauga. Tuomet nebegimdydamos ir nebeturėdamos kuo rūpintis moterys patriarchalinėje sistemoje ima nuvertėti. Norint "reabilituotis" belieka Dievo Motinos kelias - panėrimas į kančią dėl vaikų gyvenimų. Instaliacijoje motina toli gražu neatitinka nurodytos ikonografijos, tačiau ideologijos spaudimas akivaizdus. Ji lyg ir siekia būti "teisinga motina" - liguistu meilumu persekioja nebevaikišką atžalą, bet agresijos proveržiai išduoda standarto (mito) neatitikimą. Dukra leidžiasi glamonėjama ir baudžiama, nes yra neabejinga motinos tapatybės krizei. Regis, ji stebi, koks sprendimas bus priimtas, stebi atidžiai, nes sistema išimčių nesiūlo. Toks dviejų moterų emocinis "grabinėjimasis" ieškant išeities įprasmintas scenoje, kur jos užsimerkusios glosto, čiuopia viena kitos veidus. Lietimas, alternatyvi regai percepcijos sistema, teikia nusiraminimą jau vien todėl, kad atskleidžia esant kitokių suvokimo būdų. E. Antille videoinstaliacija panaši į Peterio Greenaway`aus kuriamų filmų pasaulį, kur keisčiausi santykiai atrodo norma, o įprasti - kvepia perversija, scenografijos elementai tikresni nei kasdienybė, o vaizdas, pamatytas iš visų galimų pusių, trikdo norintįjį daryti kategoriškas išvadas.