Seni laikai, nauji herojai

"Nevykėlio diena"

32-oji "Liubušos kino vasara" Lagove (Lenkija) praėjo įprastu ritmu be didesnių sensacijų: gausiai užvertę filmais kino ir videosalę ukrainiečiai negavo nieko, taip pat gausiai dalyvavę vengrai išlaikė savo renomė ir auksą už filmą "Chico" (rež. I. Fekete) suderino su bronza už filmą "Už posūkio" (rež. A. Der), o sidabras teko čekų "Bobų vasarai" (rež. V. Michalek). Kino klubai iš didelio vokiečių filmų būrio išskyrė filmą su labai aiškiu pavadinimu "Berlynas yra Vokietijoje" (rež. H. Stöhr) bei painaus likimo herojumi: atsėdėjęs dešimt metų kalėjime, jis Berlyne pamato, kad pasikeitė ne tik pinigai. Beje, apie tuos dešimtmečio pasikeitimus buvusioje VDR vienaip ar kitaip mėgino kalbėti visi vokiški filmai. Lenkai pasielgė kukliai: daugelyje užsienio festivalių apdovanotą, Vilniuje per "Kino pavasarį" matytą filmą "Labas, Tereska" jie pažymėjo J. Burskio prizu. Lėmė ne vien svetingumas ar noras neužgauti kitų konkurentų - K. Zanussi su "Pa- pildymu" ar W. Leszczynskio su "Requiem", bet ir gana kritiškas lenkų kino situacijos įvertinimas. Iš lenkų kino festivalio Vilniuje neatrodė, kad susikaupė tiek debesų, jog ir Lagovo saulutė juos vos gali prasklaidyti. Tačiau ekonomika veikia kino raidą ne vien Lietuvoje. Televizijos karvutė užtrūko, valdžios piniginė suplonėjo, filmai gigantai ("Quo vadis", "Per dykumas ir girias", "Raganius") jau nebekelia tiek entuziazmo kaip "Ponas Tadas", eilinį kartą pasikeitė kino valdymo struktūra, o kino įstatymo, apie kurį ir Lagove seniai buvo diskutuojama, lenkai vis dar neturi. Tačiau labiau už mus lenkai sielojasi ne dėl valdžios, o dėl kino ateities: pernai buvo net dvylika debiutų, šiemet benumatomi tik du. Jaunimas ir ten kupinas entuziazmo - tuo įsitikinau iš naktinių Lodzės, Varšuvos, Katovicų studentų darbų peržiūrų, bet jam užkertamas kelias į didįjį ekraną.

Ne oras, o ekonominės situacijos braškėjimai bus nulėmę ir žiūrovų eilių praretėjimą: vakarais "Arenoje" jau pasigesdavai kaimyno šilumos. Laimei, šio festivalio entuziastai kauniškiai Gediminas Jankauskas ir Valdas Titas (beje, smagiai papasakojęs, kokį susierzinimą jo pavardė sukėlė peržengus buvusios Jugoslavijos sieną) buvo greta ir kelionės varguose (grįžtant į Lietuvą pasienyje keikėmės 4 val., bet dar daugiau plūdosi kilometrinių sunkvežimių eilių vairuotojai), ir prie naktinio ekrano.

Matyt, dėl tos pačios ekonominės situacijos neapsispręsta ir seminarinėje festivalio dalyje: kas svarbiau - ar aptarti blogį kine, ar galimybes įveikti piniginę krizę, skubiai renčiant projektus "Media Plus" ir kitiems Europos fondams. Pastarojoje dalyje, skambiai pavadintoje "Europa - kultūros šansas" dalyvavo tik tie, kurie suinteresuoti realiai tuo šansu pasinaudoti. Į "Blogį filmuose" suplūdo ir šiaip smalsaus jaunimo. Blogis buvo nuosekliai skaidomas į dvi dalis: prof. T. Lubelskis kalbėjo apie matomą blogį kine, prof. A. Werneris - apie nematomą ir dar neišreikštą. Pirmasis išskyrė dvi blogio ekrane rūšis:"iš- orišką, agresyvųjį, maitinantį action" tipo siužetus ir kasdieninį, vidinį, tūnantį net skaidriausios meilės gilumoje. Maža to, kitą dieną buvo pasikviesti ir profesoriai iš Berlyno: H. Hermannas rodė ekraninius blogio tipus, o H. Treusch-Dieter mėgino filosofiškai aptarti 3 blogio modelius. Sumanymas rimtas, bet klausytojų buvo mažoka, o diskutuojančių dar mažiau, gal ir todėl, kad pranešėjai skaitė iš lapų, nors operavo gerai žinomais filmais. A. Wernerio išvada - "Pavaizduotas blogis banalėja, o nepavaizduotas - sudėtingėja" - tiktų ir visam festivaliui. Ypač lenkiškuose filmuose buvo išlieta daug per dešimtmetį susikaupusio įtūžio dėl to, kad ne viskas klostosi taip, kaip svajota "Solidarumo" laikais. Veikėjai tarsi lenktyniauja, kas geriau išlinksniuos žodį "kurva". Nevilties ir keiksmažodžių pakankamai esama ir pas mus, bet ką reiškia kokie pasiblaškymai "Orbitoje" ar pabizdinimai "ZBTV Live" (LNK) prieš režisieriaus M. Koterskio filmą "Nevykėlio diena" ("Dzień świra"), kurio herojus, suskaičiavęs, kiek metų graužė mokslus, dirbo mokykloje ir kiek tegauna už darbą, į šuns dienas išdeda kairę ir dešinę valdžias, kurios visos, pasak jo, kaltos, kad mūsų intelektualai naujuomenės akyse paversti nieko kito ir nevertais nevykėliais. Kritikė B. Janicka naujo tipo lenkų kino herojų apibendrina taikliai: "Iš jo ne tik atėmė vidinį vertės jausmą, bet dar daugiau - privertė jaustis ir kaltą dėl šito". Plojau su visa "Arena" už pam- fletišką aktoriaus M. Kondrato suvaidinto herojaus išpažintį, nes man tai pasirodė gyvenimiškai lietuviškiausias festivalio aspektas. Nors seniai nuūžė vadinamojo lenkų "moralinio nerimo" kino banga, bet jų kinas vis dėlto nepasiduoda visuotiniam liberaliam indiferentiškumui ir mėgina įvardyti, kas yra kas. Vienaip, tiesa, tai daro senoji karta - K. Zanussi ar W. Leszczynskis, kitaip jaunimas - S. Fabickis ("Vyrų reikalas") ar P. Wojcieszekas ("Garsiau už bombą"). Vyresnieji daugiau reflektuoja, jaunesnieji - išsirėkia ir išsikeikia. Meistrų refleksija daugelį jau erzina savo pozicija ir pozityvizmu, jaunųjų parėkavimuose sunku įsiklausyti į vieną balsą, užtat veiksmų, poelgių, posūkių - per akis. Tuo pasižymėjo ir vengrų filmas "Už posūkio", mėginęs narkomanijos temai suteikti netikėtų siužetinių posūkių.

K. Zanussi "Papildymą" traktuoja kaip filmo "Mirtis kaip lytiniu būdu platinama liga" papildą, bet cituoja ne tik ankstesnį filmą, o, galima sakyti, ir visą savo kūrybą nuo pat "Kristalo struktūros". Erzina ne tiek citavimas, kiek noras vėl pasinerti į tą patį filosofinį ir moralinį diskursą: dėl ko ir kaip verta gyventi? Gal todėl ir atrodo, kad maestro senstelėjo ir ėmė moralizuoti? Žibalo į diskusijų liepsną įpylė ir nesenas įžymiųjų lenkų kinematografininkų kreipimasis į visuomenę dėl televizijos vulgarėjimo, ypač po sensacingos realybės šou sėkmės ir Lenkijoje. Tačiau K. Zanussi intelektualinio nerimo kine mėginama žengti su laiku, kaip ir K. Kieślowskio "Dekaloge" iškeliant naujus tikėjimo ir santykio su Dievu aspektus. Jaunieji "Papildymo" herojai, ankstesniame filme buvę lyg ir Z. Zapasiewicziaus suvaidinto mirštančio herojaus guodėjai ir viltis, naujame kūrinyje patys išgyvena tikrą meilės ir apsisprendimo dramą, kuri nėra tokia statiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vyras hamletiškai blaškosi tarp gydytojo ir dvasininko statuso, kūno ir sielos, išorės ir vidaus pasirinkimo, o moteris - iš karto viską žino, nes ji gyvena meile. Lenkijoje ir kunigai įdomiai filosofuoja apie kiną, todėl sutikčiau su A. Luterio išvada žurnale "Kinas" (beje, jį irgi dėl finansų norima pribaigti!): "Dievo gali ieškoti tik tas, kuris yra atviras tiesai apie save ir leidžia, kad Dievas su ta tiesa konfrontuotų".

"Requiem"

Todėl ir garsiojo "Mateušo gyvenimo" režisieriaus W. Leszczyńskio filme "Requiem" simpatiškiausias atrodo ne finalas, kur du herojai susikibę per javų lauką žengia į dangų, o maištingas jų gyvenimas, kur blogis, tiesa, vaizduojamas daugiau simboliškai, bet moralinis imperatyvas tradiciškai labai stiprus, iškylantis iš harmonijos su gamta ir pačiu savimi. Žinoma, nebūtų filmo be F. Pieczkos, kuris ne tik puikiai sako kalbas prie kapo (yra čia kaime net toks kapų žanras "rekomendacija"), bet ir jas išgyvena. Jam skaudu ir dėl tų, apie kuriuos jaučiasi nieko gero negalėsiąs pasakyti, o la- biausiai gaila, kad tokių vis daugėja, net tyliame kaime, kokiame dabar gyvena ir pats režisierius. Labai patiko jo mintis diskusijoje, kad kinui reikia ne vien "allegro", bet ir "adagio", tačiau protestas prieš "hiphopinį" kiną nuskambėjo it balsas tyruose. Vargu ar begali grįžti F. Fellini "Kelio" laikai, kai salė verkdavo. Tačiau, kita vertus, liūdna, kad vis mažėja filmų lyderių, kurie it žaibas nutrenktų visus - nuo jauno iki seno.

Visiems patiko nebent čekų "Bobų vasara" - šviesus requiem neseniai mirusiam aktoriui Vlastimilui Brodskiui, filme ir suvaidinusiam herojų, kuris ruošiasi mirti, bet nenori būti palaidotas kape, iš anksto nupirktame už didelius pinigus, ir dar ant kitų kaulų. Tragikomiškos gyvenimo saulėlydžio spalvos atrodo kur kas šviesiau, palyginti su vaikystės ir jaunystės niaurastimi lenkų ir vengrų filmuose. Lenkai, kaip prieš pusšimtį metų prancūzai F. Truffaut filmu "400 smūgių" ar sovietai, tarp kurių buvome ir mes su "Gyvaisiais didvyriais" ir A. Žebriūno vaikiškais, bet nevaikiškai liūdnais filmais ("Gražuolė"), irgi pradeda nuo pamąstymų: o kas gi yra mūsų vaikai šiandien? Bjaurūs, užuiti, įniršę ("Labas, Tereska", "Vyrų reikalas") ar jau susiskaldę pagal klases, grupes, svajones ("Garsiau už bombą"). Pirmieji du filmai artimesni italų neorealistinei tradicijai ir prancūzų naujajai bangai, o trečiasis - anglų "įtūžėlių kinui", kuris nuo K. Reiszo tebesitęsia iki šiandien ("juodųjų" anglų filmų nemažai matėme ir "Kino pavasariuose"). Filme "Garsiau už bombą" vėl galima užčiuopti labai lietuviams aktualią, deja, nerealizuotą temą: meilės dramatizmą lemia ne vidiniai konfliktai, o išoriniai postūmiai, nes merginą šeima rengia į Ameriką, kur ne tik pinigai, bet ir perspektyvesnis vyras, o vyrukas filme laidoja tėvą ir yra tvirtai pasiryžęs: mano vieta ir ateitis - čia, tėvų žemėje. Na ir kas, kad šiandien blogai, kad pilka, kad lyg ir nėra perspektyvos? Jaunimas viską gali!

Seni laikai ir seni herojai palūžta arba blaškosi globališkuose konfliktuose. Garsiam ukrainiečių režisieriui J. Iljenkai filme "Malda už hetmaną Mazepą", regis, pavyko pritrenkti tik filmo pradžia, kai Petras I žagina kareivį prie Mazepos kapo, ir nemažiau fantastišku finalu, kai Mazepa (B. Stupka) miršta ir vis niekaip negali numirti, o aktorė L. Jefimenko demonstruoja nesenstantį kūno grožį. Visa kita - toks istorijos ir vaizdų ba- rokas, kuriam nėra ribų, nors režisierius ir ketina jas sugriežtinti naujais pafilmavimais. Tiesa, fantazijos drąsa stebino ir ukrainiečių kino klasikas A. Dovženka. Bet šiuo atveju svarbiau ne tiek klasiko ar paties J. Iljenkos poetinės kūrybos metamorfozės, kiek noras padėti nepriklausomybę atgavusiai tautai atgauti ir istorinį bei kul- tūrinį identitetą. Kinas čia gali daug, bet vien programiškų filmų - maža. Vengrė I. Fekete, anksčiau sukūrusi filmą "Bolše vita", filme "Chico" irgi rizikavo, norėdama parodyti komunizmo idėjos realizaciją nuo Čilės iki Vengrijos ir Jugoslavijos. Būtų lyg ir idėjos agonija, ypač kai veiksmas finale sustoja Bosnijos vengrų kaimelyje, o Minsko KGB mokyklą baigęs herojus atsiduria mažojo kareivėlio kailyje. Užmojai - globalūs, pakankamai drąsūs. Betgi vengrai turi ir M. Mesarosz, kurią sunku pralenkti intymių išgyvenimų ir istorijos refleksija.

Dokumentinėje programoje labai pralinksmino senas lenkų kino herojus - aktorius J. Himilsbachas. Turėjome ir turime spalvingų bohemiškų asmenybių ir mes, tik filmų apie jas nėra. Gal ir todėl, kad nedrįstame apie žmogų kalbėti taip tikrai, kaip viena magistrantė, parašiusi apie jį diplominį darbą ir pasigyrusi telefonu, kad gavo "puikiai". O jis į tai: "Puiku! Tai atvažiuok, išdulkinsiu!"

Visiška nuogybė W. Swietnickio filme "Nuogaliai" ir Lagove sukėlė audringiausias diskusijas. Jos buvo įdomesnės negu filmas, kuriame vienos įstaigėlės vyrai ir moterys dirba visiškai nuogi. Po penkių minučių - baisi nuobodybė, nes herojai nekalba ir nedaro nieko kita, tik varto popierius, maigo kompiuterį, aptarinėja TV serialą, o viršininkui į koją įkanda šuo. Šiuo požiūriu eksperimentas pavyko: jokios pornografijos, esame tik tokie, kokie esame, nėra ir lovos scenų. A. Werneris net metė repliką: "Nuogi esame labiau apsirengę negu su drabužiais. Taip priaugo prie mūsų kūno biurokratiniai įpročiai ir stilius!" Bet režisierius su savo žmona, kuri filme vaidino pagrindinį vaidmenį, buvo pasiryžę šturmui: vertė nuo pjedestalo ne vien ką tik ten užkeltą "Labas, Tereska", bet ir "Žmogų iš marmuro". Tačiau šiemetinė Lagovo auditorija buvo nusiteikusi taikiai ir suprato, kad čia - audra vandens stiklinėje.

Ypač raminamai veikė, reiklios auditorijos pripažinimu, dokumentiniai A. Stonio filmai. Jis tuo metu svečiavosi Izraelyje, bet ir Lagove iš seno yra palikęs ryškų pėdsaką savo minties erdviškumu. Gal kitąmet į Lagovą sugrįš ir mūsų vaidybinis kinas?