Žaidimo taisyklės nesikeičia

"Kad neskaudėtų"

1939-ųjų liepos 7 d. (sic!), iškart po Jeano Renoiro filmo "Žaidimo taisyklės" (LRT, 7 d. 21.10) premjeros, vienas Paryžiaus "Koliziejaus" kino teatre filmą žiūrėjusių ponų visai rimtai pasiūlė sušaudyti režisierius, kuriančius tokius filmus kaip šis. Visą seansą žiūrovai laidė juokelius ir garsiai vartė laikraščius. Kiekvienąkart filmas sukeldavo publikos priešiškumą. Renoiras net iškirpo kai kurias scenas, kuriose vaidino pats, tačiau reakcija nepasikeitė. Netrukus, kad visi nusiramintų, filmas buvo pavadintas "demoralizuojančiu" ir uždraustas cenzūros. Originali "Žaidimo taisyklių" versija ekranuose pasirodė tik po 30 metų. Kino šimtmečiui skirtoje "Time Out Film Guide" apklausoje apie 100 geriausių visų laikų filmų "Žaidimo taisyklės" atsidūrė 3 vietoje - jas aplenkė tik O. Welleso "Pilietis Keinas" ir F.F. Coppolos "Krikštatėvis". Apskritai retas kuris geriausių filmų dešimtukas apsieina be Renoiro kūrinio.

Viename interviu dar prieš filmo premjerą Renoiras sakė: "Tai tikslus mūsų laikų buržua apibūdinimas. Norėjau parodyti, kad kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Jei žaidi kitaip, visada pralaimi." Filmo herojus - lakūnas Andrė Žiurje. Jis nelaimingai įsimylėjęs aristokratę Kristiną de la Šenė. Šios vyras yra automatų kolekcininkas ir gražuolės Ženevjevos meilužis. Visi jie susitinka Šenė pilyje Solone. Būtent čia surengtoje šventėje ir įvyksta netikėti dramatiški įvykiai, iš pradžių atrodę tarsi nekaltas qui pro quo.

Renoiras žiauriai išsityčiojo iš savo herojų - jie juokingi, kvaili, apgailėtini, jų pasaulis - pasmerktas išnykti. Filme tvyro aiški netrukus prasidėsiančio karo nuojauta. Iš esmės 1939-aisiais jis ir negalėjo būti sutiktas palankiai, nes a) taip tiksliai apibūdinti buržua negalėjo priimti tokio demaskuojančio aprašymo; b) liaudis nežinojo taisyklių, todėl jomis ir nesidomėjo; c) radikaliai moderni filmo "faktūra" suklaidino visus žiūrovus.

Verta atkreipti dėmesį ir į filmo aktorius - ypač markizą de la Šenė suvaidinusį Marcelį Dalio. Oktavą vaidino pats Renoiras, Kristiną - Nora Gregor, kurios tikroji pavardė - kunigaikštienė Stahrenmsberg, tarną anglą - fotografijos klasikas Henri Cartier-Bressonas. Manau, kad kai kas filmą pasižiūrės būtent dėl jo.

Filmo nesėkmė labai paveikė Renoirą. Jis nusprendė arba atsisakyti kino, arba palikti Prancūziją. Netikėtai viską išsprendė istorija: prasidėjo karas. Renoiras apsivilko leitenanto uniformą ir ėmė tarnauti karo kino tarnyboje - filmuoti nuobodžiaujančius kareivius. Netrukus režisieriaus laukė dar vienas likimo posūkis. Jo filmu "Didžioji iliuzija" susižavėjęs Mussolini pareikalavo, kad filmo autorius dėstytų režisūrą Romos "Centro Sperimentale". Prancūzijos vyriausybė, kuri tikėjosi, kad Italija išsaugos neutralitetą, buvo pasiryžusi viskam. Taip leitenantas Renoiras atsidūrė Romoje. Kiek vėliau - Amerikoje, nes grįžęs Prancūzijon nesutiko kurti nacių propagandai reikalingų filmų.

Žaidimo taisyklių nepaiso ir Marcelio Łozińskio 1998 m. filmo "Kad neskaudėtų" (LRT, 10 d. 22 val., 11 d. 14.15) herojė. Šiame filme vienas žymiausių lenkų dokumentinio kino kūrėjų sugrįžta pas moterį, apie kurią jau anksčiau buvo sukūręs filmą "Vizitas" (1974).Tada Urszula Flis - jauna valstietė, o kartu ir išsilavinusi, literatūra ir menu besidominti mergina - buvo mėgstama "liaudies" Lenkijos žiniasklaidos herojė. "Vizitas" pasakojo ne tiek apie ją, kiek apie žiniasklaidos įžūlumą, prievartą, su kuria susiduria žiniasklaidos dėmesio nusipelnę žmonės.

"Kad neskaudėtų" pamatysime kai kuriuos "Vizito" epizodus, tačiau filmas apie ką kita: viena vertus, apie pačią Urszulą, kita vertus - apie tai, kur yra toji riba, kurios nevalia peržengti filmo kūrėjui. Atsakymas paprastas - filmas neturi skaudinti žmogaus, apie kurį pasakoja. Tą atsakymą pasufleruoja pati herojė. Papasakojusi apie motinos mirtį, nenuslūgstančią meilę knygoms, apie ją sužeidusį vyriškį, ji prabyla apie savo abejones ir susitaikymą su gyvenimu. Paklausta apie tai, kas gyvenime svarbiausia, atsako: "Perspėju, tai bus labai jausminga. Reikia nugyventi gyvenimą taip, kad nieko nenuskriaustumei, ir kažkaip subręsti mirčiai, t.y. kai ji ateis - nebijoti, neprotestuoti..."

Łozińskio filmus visada laikiau aukščiausio lygio dokumentika, kuri jau beveik išnyko vis dėl tos pačios televizijos invazijos į absoliučiai visas viešo ir privataus gyvenimo sferas. Apie šią situaciją režisierius neseniai užsiminė ir šį pavasarį "7MD" duotame interviu. Daug kam "Kad neskaudėtų" bus pirmoji pažintis su lenkų kino klasiku. Tą pažintį bus galima pratęsti rudenį, kai Vilniuje vyks Marcelio Łozińskio ir jo sūnaus Paweło filmų retrospektyva.

Manau, jau pastebėjote, kad esu neabejingas Brianui De Palmai. Tai vienas mėgstamiausių mano režisierių, kurio filmai tikrojo įvertinimo vis dar nesulaukė. TV3 šiąnakt (5 d. 0.20) rodo jo 1976 m. pagal Stepheno Kingo romaną sukurtą filmą "Kerė". Tai pasakojimas apie bendraamžių atstumtą merginą, kuri pajunta turinti telekinezės sugebėjimų. Aplinkinių reak- cija bei religinio fanatizmo apsėsta motina išugdo Kerės agresiją visam pasauliui. Į siaubo filmo žanrą įvilktas pasakojimas apie netolerantiškumą beveik iškart tapo žanro klasika. Net ir dabar filmas gali būti naracijos, montažo, įtampos augimo, apskritai režisūros pavyzdžiu. Įdomus ir aktorių ansamblis (tai taip pat visada būdinga De Palmos filmams) --Sissy Spacek, Piper Laurie, Johnas Travolta, Amy Irving.

Režisūrinius Stepheno Kingo sugebėjimus atskleidžia per TV4 10 d. 21 val. rodomas filmas "Visiškas pamišimas" (1986). Tai fantastinis siaubo filmas. Skrendanti virš Žemės kometa atgaivina visas mašinas. Vie- nintelis jų tikslas - sunaikinti žmoniją. Todėl elektrinis peilis pjausto padavėją, sunkvežimiai rieda per žmones, iš proto kraustosi motoriniai pjūklai ir t.t. Tiesą sakant, Kingas filmą sukūrė per anksti. Patekęs į išraustą Vilniaus centrą ir susipažinęs su Valdovų rūmų atstatymo planais, jis, ko gero, pripažintų neturįs fantazijos. Arba sutiktų, kad robotai pažadėtąją žemę surado pas mus, Europos centre.

Apie tai, kad kai kam geriau nereikia leisti daryti to, ką jie nori, kalba ir žavi Joe Dante`s 1984 m. fantazija "Gremlinai" (LNK, 5 d. 20.35). Iš pirmo žvilgsnio mieli gyvūnėliai gali prikrėsti daugybę eibių, net naikinti kino teatrus. Netikite? Pasižiūrėkite šitą siaubo filmo ir komedijos mišinį, prie kurio nagus prikišo ir Stevenas Spielbergas.

Televizijos vis bando paversti mane pelėda. Deja, ant laužo dvi valandas kepti vištą ir žiūrėti į žvaigždėtą dangų galiu nors kasnakt, bet grįžęs į Vilnių renkuosi miegą, o ne meną. Sekmadienį bus tikra išbandymų naktis - po Renoiro "Žaidimo taisyklių" TV4 (7 d. 22.40) rodys Curtiso Hansono kietai suregztą kriminalinę psichologinę mįslę "Miegamojo langas" (1987) su žavia Isabelle Huppert, LNK (17 d. 22.35) - įdomaus režisieriaus Alano Rudolpho 1987 m. filmą "Palaiminti danguje". Tai išties žavi istorija apie vienas kitam skirtus žmones. Maikas (Timothy Hutton) 6-ajame dešimtmetyje išgelbsti šeimą, bet pats žūsta autokatastrofoje. Jis patenka į dangų ir įsimyli Enę (Kelly McGillis), kuri dar tik laukia, kada gims Žemėje, ir 30 metų turės ieškoti savo prarastos meilės. Ar jie kada nors susitiks? Į ką reinkarnuosis Maikas? Jei rimtai tikite reinkarnacija, gal geriau nežiūrėkite.

Šiandien (5 d. 11 val.) dar galite suspėti pamatyti 1976 m. Clinto Eastwoodo sukurtą "Beteisį Džosį Velsą" - vieną įdomiausių šio režisieriaus filmų. Tai neapykantos, keršto, bet kartu ir vilties istorija apie žmogų, kuris vejasi savo šeimos žudikus ir pakeliui surenka visokius nevykėlius bei atstumtuosius. Ši gauja tampa jo tikrąja šeima. Filmas ne iškart buvo suprastas ir įvertintas, nes jį suvokti kliudė tai, kaip rodomas pagrindinis herojus. Beje, mėgstu kartoti vieną filme nuskambėjusią frazę: "Nebandyk šlapintis man ant pečių ir įtikinėti, kad tai lietus". Šįkart dedikuoju ją ne "Bėdų turgaus" vedėjai, o Marijonui Mikutavičiui, kasdien per LNK pristatinėjančiam tai, ką jis vadina vasaros žvaigždėmis. Infantilizmo ir profesinio bejėgiškumo nevalia vadinti šou. Beje, pasižiūrėjęs šias laidas, jau galiu spėti, kuo pavirs lietuvių "Akvariumas".

"Dūmų" gerbėjams galiu rekomenduoti jo scenarijaus autoriaus, rašytojo Paulo Austerio režisūrinį debiutą "Kur tu, Lulu" (LNK, 11 d. 22.35). (Kodėl "Snobo nakčiai" prireikė keisti pavadinimą "Lulu on the Bridge" į melodramatišką klausimą, matyt, supras tik snobai.) Austeris, kurio kažkodėl nepastebi lietuvių leidėjai, sukūrė autorinį filmą ir pasirinko "kinų dėžutės" pasakojimo principą, t.y. rodo nuolat prasidedančias ir nutrūkstančias istorijas su metafizinėm potekstėm ą la Kieślowskis. Aiški ir Wimo Wenderso įtaka. Austeris ir Wendersas draugauja seniai, ne vieną filmą yra svajoję kurti kartu. Wendersui patiko "Lulu ant tilto" sumanymas, jis norėjo šį filmą režisuoti. Tačiau vėliau Austeris suvokė, kad nori jį kurti pats.

Filmo vertinimai gana prieštaringi. Pasakojimas apie meilę ir viltį, siekiantis paguosti žiūrovus, ne vieną suerzino, kaip, beje, ir gausios filosofinės bei literatūrinės aliuzijos. Vienas recenzentas filmą net pavadino "pramoga vidutinio lygio eruditams, mėgstantiems intelektualinių atsivėrimų virpulius". Tačiau gal nereikia taip smarkiai piktintis - juk filme vaidina Harvey Keitelis, Mira Sorvino, Willemas Dafoe, Vanessa Redgrave. Režisierius, beje, kukliai prasitarė, kad "jei šis filmas kam nors patiko, tai antrą kartą patiks dar labiau". Sutinku, bet mėgstu, kai patinka iš pirmo karto.

Jūsų -

Jonas Ūbis