Derlingas keramikos ruduo

Apie ryšius

Rugsėjo 8 d. Daugpilio Marko Rothko meno centre atidaryta 4-oji tarptautinė Latvijos keramikos bienalė „Neramūs vandenys“ (Troubled waters) Peterio Martinsono prizui laimėti. Parodą nuo 2016 m. rengia Latvijos šiuolaikinės keramikos centras su Rothko meno centru. Priminsime, kad bienalėje renkami laureatai Latvijos ir tarptautinėje kategorijose, jie dalijasi 20 tūkst. eurų prizinį fondą. Peteris Martinsonas (1931–2013) – iš Daugpilio kilęs garsus latvių keramikas, kurio  kūrybinis palikimas saugomas Rothko meno centro Martinsono namų galerijoje.

Šiemetinės bienalės, pasižyminčios turininga programa ir parodomis Daugpilyje bei Rygoje, lankytojus pasitinka plakatas su lietuvės Agnės Šemberaitės kūrinio „Neramus sapnas“ fragmentu. Jis kaip logotipas pasirinktas ir Rothko meno centro rudens sezono pristatymui. Agnė – 3-iosios Latvijos keramikos bienalės (2021) „auksinio“ prizo laimėtoja tarptautinėje kategorijoje –  šiųmetėje bienalėje surengė asmeninę parodą.

Patekti į bienalę – jau įvykis menininko profesnėje karjeroje. Vienintelis tokios apimties keramikos renginys Rytų Europoje pakylėjo Latvijos keramikos meną į tarptautinį lygmenį. Daugpilio bienalė pritraukia garsių menininkų, vertinant kūrinius dalyvauja žinomų Europos keramikos centrų atstovai. Šiais metais varžėsi 685 pretendentai iš 71 šalies, tarptautinė vertinimo komisija atrinko 64 autorius (eksponuojami 59), tarp jų Eglę Einikytę-Narkevičienę, Mileną Pirštelienę, Rūtą Šipalytę ir Lietuvai bei Norvegijai atstovaujančią Rūtą Pakarklytę. Visos autorės – pripažintos menininkės, tarptautinių parodų finalininkės ir laureatės, priklausančios dabarties lietuvių keramikos branduoliui. Apėmė pasididžiavimas išgirdus šių metų žiuri sprendimą skirti „auksą“ tarptautinėje kategorijoje Milenai Pirštelienei. Lietuvių kūryba čia vertinama. 2018 m. bienalėje bronzos apdovanojimą pelnė Rūta Šipalytė.

Su Marko Rothko meno centru lietuvių keramikus sieja glaudūs ir šilti ryšiai. Meno skyriaus vadybininkas ir bienalės kuratorius Valentīnas Petjko – dažnas svečias Lietuvoje. Centras bendradarbiauja su Panevėžio miesto dailės galerija, organizuoja keramikos simpoziumus, kaupia šios dailės šakos eksponatus. 2018 m. minint trijų Baltijos šalių valstybingumo šimtmečius, Daugpilyje surengta lietuvių keramikos ekspozicija iš Panevėžio miesto dailės galerijos rinkinio, o Rygoje – Baltijos šalių keramikos paroda. Šiuolaikinę Baltijos regiono keramiką buvo galima išvysti Rygoje ir 2021 m. Latvijos keramikos bienalės proga. 2020 m. 3-iosios bienalės metu Daugpilyje asmeninę parodą „One size“ surengė Eglė Einikytė-Narkevičienė. O 2022 m. Marko Rothko centre veikė paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“. Dar svarbiau, kad Rothko meno centras, formuodamas kolekcijas molio meno tradicijas puoselėjančiose šalyse (2022 m. – Pietų Korėjoje, 2023 m. – Portugalijoje, 2024 m. planuojama Italijoje, Faencoje) įtraukia ir lietuvių menininkus. Tad mūsų keramikai vis dažniau atsiduria tarptautinėse parodose ir dėl to, kad jų darbai patenka į latvio Valentīno Petjko rengiamas parodas. Kuratorius prisipažino, kad latvių keramika jam būtų nuobodoka be lietuvių.  

Apie bienalę

Neramių vandenų metafora paranki mitologinei, gamtinei, ekologinei ir egzistencinei problematikai. Raibuliuojančiame vandenyje tarsi veidrodyje atsispindi žmogaus vidinis pasaulis. Vanduo – gyvybės nešėjas, toks pat senas kaip keramika, jis suteikia moliui plastiškumo. Keramikų santykis su medžiaga įvairus, kaip ir skirtingos jų gimtųjų šalių tradicijos bei vartojamos kalbos. Iš Europos, Azijos, Australijos ir Amerikos žemynų suburtų dalyvių kūryboje atsispindi metų metais gludinama raiška, išsiliejanti į daugybę autentiškų balsų su kiekvienam būdingu pasakojimu. Ekspozicijoje klesti plastinės kalbos įvairovė, polinkis į skulptūrinę arba abstrakčią raišką, senųjų tradicijų gaivinimą ar polemizavimą su jomis. Apgalvotas kūrinių išdėstymas ir tinkamas apšvietimas, grupuojant artimas temas, paliekant erdvės kiekvienam darbui, padeda atskleisti autoriaus savitumą.

Įdomu susitikti su lietuvių keramika kitų šalių autorių apsuptyje. Mūsų keramikių kūryba santūri, nešokiruojanti, intelektuali, susitelkusi į individo santykius su aplinka ir kultūra, vidinių ir išorinių transformacijų tematiką. Šipalytės „Silicio namai VI–VIII“ pasižymi minties švara, išgryninta forma ir racionalumu, derančiu su jausminiu išgyvenimu. Einikytė-Narkevičienė pabrėžia specifinį keramikos plastiškumą ir paslankumą transformuotis, prilygindama savo kūrinį vešliai organinei formai, kartu ją numedžiagindama, suteikdama gamtai nebūdingą spalvą. Jos darbas turi bendro su Pakarklytės, kuri tęsia keramikos transformacijų paieškas, akcentuodama ekspresyvios dvimatės formos tąsumą ir gyvybingumą. Pirštelienės plokščių ciklas traukia akį metafizine nuotaika, jausmine įtaiga, saikingumu ir precizika. Visoms lietuvėms būdingas metaforiškas mąstymas, abstraktusis pradas, kūrinio prasmės sureikšminimas.

Laureatų darbai patvirtina šiuolaikiniame keramikos mene klestintį individualumo kultą, tarpdiscipliniškumą, su abstrakčiomis formomis besipinantį figūratyvumą, polinkį į asmeninių potyrių ir istorinės atminties įprasminimą. „Auksinio“ prizo latvių kategorijoje laureatės Sanitos Ābelītės kūrinys „Už veidrodžio“ ir specialiuoju diplomu įvertintas Jutos Rindinos žaismingas „Sėkmę lemiančių mėginių katalogas“ primena kunstkameras su grakščiais ir efektingais, tarsi nieko bendra tarpusavyje neturinčiais porcelianiniais niekučiais. Tačiau dalis latvių, kalbėdami apie dabartį,  prasmės ieško archajinėje praeityje. Tarsi įstrigęs laike pasirodė „sidabrinio“ laureato Dainio Liesinio aptrupėjusių kontūrų zikuratas („Prarasto pasaulio beieškant“), „bronzą“ laimėjusio Haraldo Jegodzienskio nugludintų formų skulptūra „Titnagas # 22“ ir Olgos Melehinos-Zolotovos instaliacija iš smėlyje įklimpusių žmogaus pėdų ( „24 valandos prieš išnykstant“, diplomas). 

Milena Pirštelienė pagrindinius laurus Daugpilyje laimi antrą kartą. 2019 m. Baltijos šalių ekspozicijoje Latvijos keramikos bienalės formate šis apdovanojimas jai suteikė galimybę po dvejų metų surengti parodą Daugpilio Rothko meno centre. Jos įspūdingą ekspoziciją „Vanduo“ prieš tai buvo galima pamatyti 2021 m. Vilniuje, galerijoje „Arka“.

Pirštelienės keraminių plokščių seriją „Panikos kambariai“ (2022) atsirasti paskatino prasidėjęs karas Ukrainoje. Menininkė prisipažįsta, kad televizijos ekrane šmėsčiojantys kraupūs karo vaizdai ir patirti išgyvenimai kaupėsi pasąmonėje, o vėliau išsiliejo ranka tapytose keraminėse plokštėse, kuriose jauti stingstančią įtampą ir juodo–balto dramatizmą.

Kiti apdovanoti užsienio autoriai susitelkę į skirtingas kūrybines problemas. Prancūzas Remy Dubibe erdvinėje kompozicijoje (diplomas) aiškinosi lengvos ir ažūriškos formos galimybes, polemizuodamas su archetipiniu keramikos žemiškumu. „Sidabro“ nominantė vengrė Marta Radics sužavėjo estetiška asociatyvia geometrine kompozicija, savitai derinančia skirtingus elementus („Urvo upelis“), o kinas Ziven Xu („Bonzai. Ritualai“) – rytiečiui nebūdingu, tiesiog atvirukišku paryžietišku „fontanu“ su balandžiais. Taivaniečio Kaiting Chano kompozicijoje „Ašaros“ (diplomas) įžvelgi tai, ko paprasatai tikiesi iš Rytų keramikos – meditatyvumo ir harmonijos, pagarbos medžiagai ir tradicijai. Visais atvejais laureatų statusą lėmė mąstymo originalumas ir meninės kalbos įtaiga.

Agnės Šemberaitės paroda „Baimės užkalbėjimas“

Pritemdytoje ekspozicijoje tarsi iš niekur išnyra grėsmingų vabzdžių armija, Šemberaitės surinkta iš 2019–2023 m. sukurtų ciklų ar jų fragmentų („Rem miego fazė“, „Mimikrija“, „Nemiga“). Gyvūnų pasirodymas baugina. Ekspozicija atgyja, atrodo, kad vabalai nerimastingai alsuoja, šiepia dantis, maskuojasi, sėlina prie žiūrovų. Jų nekoordinuoti judesiai ir aštrūs siluetai, metantys ant sienų keistus šešėlius, aitrūs raudonos ir žalios spalvos kūnai bei monotoniška melodija su skėrių čirpimu (autorė Migloko) sustiprina tvyrančią įtampą. Gyvūnų įvaizdžiais Agnė kalba apie žmogaus pažeidžiamumą ir gyvenimo įtampas, kviečia pažinti savo vidines baimes ir susigyventi su jomis. Toks požiūris turi pasaulio mene atsiradusio „gyvūninio posūkio“, t.y. žmogaus ir gyvūno santykių permąstymo, bruožų. Ne žmogus medžioja gyvūną, bet pats tampa jo auka. Parodos anotacijoje (autorė Kamilė Pirštelytė) kalbama apie Šemberaitės kūrybos daugiasluoksniškumą, kilusį iš asmeninės ir kolektyvinės patirties, kelionę žmogaus pasąmonės labirintais, Sigmundą Freudą ir Carlą Gustavą Jungą, archetipinių simbolių gausą keramikės kūryboje. 

Šemberaitė priklauso lūžio kartai, kuri pradėjo keramikos studijas griūvant Sovietų Sąjungai, o baigė nepriklausomybės laikais kartu su kūrybingomis kurso draugėmis Einikyte-Narkevičiene, Piršteliene, Šipalyte. Šios kartos kūrybą lydėjusius materialinius nepriteklius ir padrikai pasiekiančias žinias iš „laisvojo“ pasaulio kompensavo begalinis noras kurti naują keramiką, plėsti vizualumo ribas, kelti jos menkstantį statusą. Šemberaitė buvo viena iš lietuvių keramikų, reabilitavusių naratyvą, priešingai mūsų klasikams modernistams, aiškinusiems siužetiškumo keramikoje ydingumą ir pripažinusiems tik alegorinį pasakojimą. Ją traukė figūrinė plastika, savaip perkuriami pasakų ir sapnų siužetai, fantastiniai veikėjai ir mišrios būtybės. Tiesa, gyvūnija atsirado jau 9-ojo dešimtmečio reformatorių kartos (Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Noros Blaževičiūtės, kitų) kūryboje, tačiau anuomet apibendrintų formų gyvūnai reiškė kitokias idėjas ir autorių santykį su kūrybos subjektu.

Tuo metu Agnės kompozicijos priminė kamerinius pasakojimus apie Raudonkepurę ir vilką, miške pasiklydusią našlaitę ir nykštukus, karalaitę, elfus, miško dvasias. Realistiškai išpiešti veidai nė iš tolo nepanėšėjo į iki tol lietuvių keramikoje vyravusius apibendrintai stilizuotus motyvus. Menininkė daug dėmesio skyrė technologijai, suteikiančiai naujų vizualumo niuansų: varvančių žvilgančių ir matinių glazūrų priešpriešai, grafinėmis detalėmis, aukso akcentams, nevengė portretiškumo ir autobiografinių elementų. Jos ciklai alsavo lyrine nuotaika, švelnia ironija, jausmingai išgyventa kasdienybe, vizionieriškumu, ribų tarp tikrovės ir sapno nykimu. Jau tada kūryboje ryškėjo siurrealumo bruožai, juk pasakų siužetai net ir suaugusįjį stebina situacijų žiaurumu. Jie suvešėjo vėliau, pradėjus lipdyti vabzdžius.

Permainas kūryboje lėmė pastaraisiais metais pasaulį supurčiusios krizės, žmonijos susidūrimas su kovido pandemija, planetos užterštumo pasekmės, prasidėjęs karas Ukrainoje. Stiprėjo vidinis nerimas, kaupėsi baimės ir asmeninės netektys. Šemberaitės kūryboje atsirado nauji personažai vabzdžiai – drugiai, laumžirgiai, į Lietuvą užklystantys plėšrūs vabalai maldininkai su žmonių veidais. Vabzdžio kaip grėsmės simbolio pasirinkimą lėmė išskirtinė grobuoniškų vabalų išvaizda ir elgsena, nuolatinė kova dėl išlikimo ir prisitaikymas prie gamtinės aplinkos. Greta lyrinių pasakojimų Agnė pradėjo plėtoti grėsmingų gyvūnų tematiką, padedančią įprasminti savirefleksijos, egzistencijos ir pavojaus civilizacijai naratyvus. Menininkės kompozicijos neturi tikslo gąsdinti, greičiau slepia keliaprasmes potekstes. 2021 m. Latvijos keramikos bienalėje „auksą“ pelniusi kompozicija „Mimikrija“ iš tolo atrodo kaip žydintis orchidėjų sodas, tik prisiartinęs išvysti mėsingas širdis su pulsuojančiomis venomis. Subtilus grožis ir reali tikrovė yra visai greta. Agnė teigia, kad jai patinka derinti gražu–baisu priešybes, gal dėl to, kad realybėje gėris ir blogis neatsiejami.

Agnės Šemberaitės kūrybos vertę lemia originalūs ir aktualūs sumanymai, raiški forma, metaforiškas mąstymas ir darbuose įprasmintas jausminio bei egzistencinio turinio gylis.

Paroda veikia iki 2024 m. vasario 18 d.

Marko Rothko meno centras Daugpilyje (Mihaila iela 3, Daugpilis, Latvija)