Lemtingasis 3: ilgiau kentėti neįmanoma

Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.

Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.

Didžiausia spektaklio silpnybė, ko gero, yra neįdomus siužetas ir pažodinis jo vaizdavimas. Linas Zubė tvarkingai ir klusniai pagal pasakos tekstą visus šešis kartus suvaidina Alesiutės ryto ritualą, vilko pasirodymą, avelės pagrobimą bei Alesiutės melą motutei. Jau muzikos mokykloje tekdavo girdėti, kad jei tą pačią frazę kartoji du kartus, tai antrą kartą ji privalo skambėti kitaip, nes niekam neįdomu vėl klausytis to paties. Linas Zubė dėl to, regis, nesijaudina ir tą patį pakartoja keturis kartus – tuos pačius vaizdus kuria ta pačia lėlių valdymo technika. O žiūrovai vaikai jau ties trečia diena ganykloje pradeda nerimti, judėti, kalbėti – visi tuo pačiu metu. Štai ir stebuklingasis trejetas – trečią kartą tas pats kartotis neturėtų, nes po dviejų kartų žiūrovai jau supranta taisykles: štai penkios avelės ir kalelė, štai šešios dėžės skirtingiems vilko apdarams. Suvokus, kad n-ąjį kartą papasakojama ta pati istorija lygiai tokiomis pačiomis priemonėmis (paskutinės dvi dienos, beje, kiek sutrumpėja), pradedi svarstyti, kiek režisierius galvoja apie žiūrovus, o kiek apie savo asmenines ambicijas.

Matyt, L. Zubė tikėjosi, kad dinamikos suteiks Vilko personažas. Kiekvieną dieną jis pasirodo Alesiutei vis kitu amplua – kaip džentelmenas, kaip klounas, kaip disko stiliaus atstovas ir t.t. Iš tiesų kiekvienas Vilko pasirodymas spektaklyje buvo didžiausia staigmena – scenoje, kaip jau minėta, sustatytos šešios dėžės, kurias atidarius pasirodydavo vis nauja Vilko „maskuotė“, o ir pats L. Zubė, dainuodamas Vilko pagyras Alesiutei, regis, pagyvėdavo ir net nudžiugdavo. Tačiau šie pasirodymai taip pat buvo iliustratyvūs, ir, deja, spektakliui nieko nedavė.

Stebint pasikartojimus piršosi viltis, kad pabaigoje tai atves į ką nors netikėta, juolab kad ir spektaklio aprašyme buvo žadamas gražus moralas ir galiausiai išaiškėjanti istorijos prasmė. Spektaklio pabaiga, kaip ir visa, kas vyko iki tol, buvo apgalvota estetikos, tačiau ne prasmės požiūriu. Juo keistesnis anonsas, žadantis „metaforišką filosofinę scenos novelę“, nors iš tiesų istorija greičiau primena jaukų ir gražų pasisėdėjimą. Iki to trečiojo karto, žinoma.

Lėlių / objektų / daiktų teatro spektaklių kūrėjai, valdydami objektus, atrasdami nematytus personažų ir reiškinių vaizdavimo būdus geba bet kokio amžiaus publiką perkelti į kitą pasaulį. Tokios mintys aplanko ir „Alesiutės“ pradžioje, stebint, kaip spektaklio atlikėjas dėlioja lėles ir dekoracijas bei kuria aplinką, atskleisdamas vis naujas detales. Vis dėlto pasikliauti vien dekoracijomis 45 spektaklio minutes nėra patikimiausias sprendimas.