7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko karoliukų žaidimai

Lietuvos šiuolaikinis šokis

Silvija Čižaitė-Rudokienė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Šokis
Scena iš spektaklio „Kaunas Zoo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaunas Zoo“. D. Matvejevo nuotr.

Jei pradėsime šiuolaikinio šokio laiko karoliukų žaidimą nuo svarstymų, kas vyksta šiandien ir kas bus toliau, turbūt derėtų suprasti, kad šokio kelias lietuviškoje kūrybos padangėje niekada nebuvo pats tiesiausias. Lietuva buvo vadinama teatro šalimi, teatro, kuris griovė sienas (tariamas ar tikras), buvo nužymėtas egzistencializmo žyme, puoselėjamas kaip pasipriešinimo sistemai reiškinys. Teatro, kuris net būdamas apolitiškas, linkęs į lyriką, vienaip ar kitaip būdavo nuspalvinamas kultūrinės kovos motyvais. Tačiau šokio pasaulis gimdė ne ką mažesnius kovotojus, tik jų kelias buvo kur kas sudėtingesnis.

 

Kovotoja buvo ir Danutė Marija Nasvytytė, nužengusi iš Juttos Klamt išraiškos ir šokio mokyklos Berlyne į 1939 m. prieškario, o labai greitai ir karo užvaldytą Kauną. Pasirodo, ne visos mūzos nutyla prabilus patrankoms. Dvi pavardės turėtų užimti garbingą pirmą vietą šiuolaikinio šokio istorijos archyvuose – Nasvytytės ir Kiros Katerinos Daujotaitės, pradėjusių tiesti nelengvą, tačiau būtiną kelią Lietuvos kultūros padangėje: nuo „išraiškos“, modernaus ligi šiuolaikinio šokio. Nuo mėgėjų meno, laikomo išraiškos priemone, iki profesionalaus meno, šiandien garbingai puošiamo kryžiais, su jau du dešimtmečius veikiančia Šokio ir judesio katedra, asociacija, informacijos centru ir, drįsčiau sakyti, plačia tarptautinių santykių gija, nusidriekusia nuo Lietuvos iki viso pasaulio.

 

Kaunas, Klaipėda ir, be abejo, Vilnius – trys miestai, kurie vienaip ar kitaip puoselėjo šiuolaikinio šokio mintį ir sklaidą. Nuo asmenybių kurto tarpukariu susiformavusio kaunietiško šiuolaikinio šokio lopšio iki 20-ies metų praktikos ruošiant profesionalius šiuolaikinio šokio šokėjus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Šokio ir judesio katedroje. Dera pripažinti, kad šokis keitė mąstymą, prisidėjo ir vis dar prisideda prie Lietuvos kultūros politikos perrašymo arba bent jau koregavimo: nuo savotiško teatro pavainikio – iki atskiros finansavimo krypties, nuo didžių, bet pavienių pavardžių – iki šokio teatrų. Tiesa, miestų savivaldybių remiami kol kas yra du teatrai – kaunietiška Birutės Letukaitės „Aura“ bei Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“. Tačiau kas, jei ne šokis, pradėjo kūdikių spektaklių erą, drįso plėsti tikslinės auditorijos ribas nuo išsilavinusių „trisdešimtmečių“ iki gatvės šokiu besimėgaujančių paauglių, savojo „aš“ beieškančio jaunimo ar šokančių senjorų. Kitaip tariant, šokis tapo savotišku skersvėju Lietuvos performatyvaus meno padangėje, prisidėjo prie nesuskaičiuojamų skirtingų idėjų plūstelėjimo, galų gale – prie drąsos laužyti nusistovėjusias normas, stereotipus ir kanonus, numetant „genijaus kūrėjo“ kaukę į šoną ir ateinant į sceną „kaip stovi“, joje dar klausiant: „Tai vis dėlto kas aš esu?“

 

Toks buvo pirmųjų dešimtmečių kelias, į jo svaigulį drauge panirome. Tai laikotarpis, kai „Naujasis Baltijos šokis“ paprastai teikdavo masinį džiaugsmą turint galimybę pamatyti aukščiausio lygio, pasaulines tendencijas atskleidžiančius kūrėjus Lietuvoje, o pagaliau ir išvysti lietuvius, tapusius tokių trupių dalimi. Kitaip tariant, praktika ėmė kurti savo mokyklą, kuri būtų įrašyta ne tik šalies, bet ir  pasaulio kultūros bei meno archyvuose.

 

Be to, tai buvo laikas, kai ėmė formuotis šokio kritika su vienintele ir, deja, tarp mūsų jau nesančia Vita Mozūraite priešaky. Kai kalbama apie šokį, būtų ne itin teisinga pradėti minėti pavardes tų, kurie kūrė ir dabar kuria šokio mokyklą bei praktiką, tačiau teorijos srityje, net ir praėjus ne vienai dešimčiai metų, mano kuklia nuomone (teatleidžia visi rašantieji, tarp kurių ir aš pati), teturime dvi ryškias pavardes ugdžiusiųjų mūsų niekaip neateinančią šokio teoretikų kartą – tai Mozūraitė bei jos šokio meilės ir pedagoginės sielos nešėja Ingrida Gerbutavičiūtė.

 

Tad šokio praktikai pasidėjo tvirtus pamatus turėdami gerus mokytojus, kurių neįstengė sustabdyti karas, finansiniai nepritekliai, pripažinimo trūkumas ir panašūs dalykai, o teorija bei kritika ne visada spėjo ir, atrodo, vis dar nespėja žengti šiuolaikinio šokio kūrybinio lauko ritmu. Gal dėl to, kad turime šokio ir judesio praktikos katedras, o šokio teorijos paskaitos dažnai tėra įkomponuojamos į menotyros, teatrologijos arba praktikos studijų programas. Tad šiandien praktika ir teorija pagimdo savotišką nelygiavertį santykį – teoretikai apsvaigsta praktikų lauke ir pasileidžia į šokio dramaturgijos klodus (tai kelis kartus nutiko ir man). Mes, apkerėti šiuolaikinio šokio gebėjimo sukirbinti mūsų sielas, teorijos ir kritikos lauke kritome į savotišką smegduobę.

 

Bet po kelių dešimčių metų besąlygiško atsidavimo šokio svaiguliui, gal kiek ir užtrukę, ėmėme augti. Nederėtų to laikyti neigiamu reiškiniu – atvirkščiai, turime suprasti, kad branda neatsiejama nuo paauglystės, galų gale branda kalbėti, rašyti apie šokį – tai taip pat svarbu šiuolaikinio šokio padangėje. Ir, rodos, su šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliu pasiekėme paauglystės tarpsnį. Tą laiką, kai imame kvestionuoti autoritetus, šiek tiek infantiliai, kartais gana tiesmukai ir toli gražu ne visada pagrįstai reikšdami nepasitenkinimą, tačiau mėgindami ne tik kritiškai mąstyti, bet ir šias mintis artikuliuoti. Galbūt todėl kritika staiga tapo tiesmukai kritiška, euforijai kažkur netikėtai pradingus, ir pasiruošė tapti lygiaverčiu lydinčiuoju ir kuriančiuoju partneriu šiuolaikinio šokio pasaulyje. Kitaip tariant, imame suvokti, kad sukūrėme pakankamą praktikos bazę, kad tai nėra tik vienkartinis ar trumpalaikis meno krypties pliūpsnis ir siekdami jo brandos bei visaverčio išlikimo istorijos raidoje privalome lygiavertiškai imti puoselėti teoriją. O toks suvokimas – sveikintinas procesas. Nors šokio praktikai vis dar „užduoda toną“, švęsdami LMTA Šokio ir judesio katedros dvidešimtmetį jau suprantame, kad teorija privalo žengti koja kojon su šiuolaikinio šokio pasauliu. Ir šiuo atveju autoritetų turime imtis ieškoti tarp savo srities asmenybių. Kažin ar šiandien ryt susikurs šokio teorijos studijos, ar sugužės pilnos auditorijos studentų, tačiau manau, kad precedentas atsirasti šokio teorijai užgimė prieš gerą dvidešimtmetį, tad dabar turime pradėti teoriją ir kritiką plėtoti. Mūsų karoliukų žaidimas tik prasideda, bet atrodo, kad vieną pakopą jau įveikėme, o pusiaukelėje sustoti nevalia. Tad polemizuokime, ginčykimės, galų gale rašykime, skaitykime, ieškokime ne tik šokio judesio, bet ir plunksnos kelio.

 

LMTA projektą „Šokis – 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba

Scena iš spektaklio „Kaunas Zoo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaunas Zoo“. D. Matvejevo nuotr.
Išraiškos šokis. D. Nasvytytės archyvo nuotr.
Išraiškos šokis. D. Nasvytytės archyvo nuotr.