7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Akademinė muzika iš klausytojo-vartotojo perspektyvos

Konkurso „Mano nata“ koncerto recenzija

Jonas Tomkevičius
Nr. 1 (1450), 2023-01-06
Muzika
Konkurso „Mano nata“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Konkurso „Mano nata“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.

2022 m. rudenį vyko trečiasis muzikos kūrinių recenzijų konkursas „Mano nata“, pakvietęs bendrojo ugdymo, muzikos ir meno mokyklų bei konservatorijų moksleivius rašyti XIII nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ baigiamojo koncerto vaizdo įrašo recenzijas (įrašas skelbiamas https://www.youtube.com/watch?v=nLX5Fbj5yBw). Organizatoriai, kviesdami Lietuvos moksleivius dalyvauti konkurse, ragina juos išbandyti muzikos kritiko vaidmenį, atkreipti dėmesį į šios srities studijas, lavinti kritinės raiškos gebėjimus, ugdyti šiuolaikinės muzikos supratimą. Konkursas unikalus tuo, kad moksleiviai recenzuoja savo bendraamžių kūrybą.

 

Komisijos, kurią sudarė muzikologės, muzikos kritikės Eglė Gudžinskaitė, Laimutė Ligeikaitė ir Rasa Murauskaitė, sprendimu šių metų konkurse I vietą pelnė Klaipėdos Vydūno gimnazijos 11 klasės mokinys Jonas Tomkevičius (mokytoja Ingrida Bertulienė), pasirinkęs originalią koncerto vertinimo perspektyvą.

 

30 sekundžių – tiek laiko užtenka komercinio radijo klausytojui nuspręsti, ar klausoma daina jam patinka, ar ne. Ar jį „užkabino“ kūrinio tekstas, įsimintina melodija, įdomus ritmas, ar klausymo metu patiriami jausmai – neretai to ir pakanka, kad susidarytų tam tikrą nuomonę apie skambančią muziką. Tačiau toks muzikos klausymo(si) būdas nepramoginei, t.y. akademinei (rimtajai), muzikai nėra priimtinas – ši muzika dažniau priverčia apmąstyti ne tik estetinę ar idėjinę, bet ir meninę vertę. Todėl 30 sekundžių klausymosi tokio tipo muzikai paprasčiausiai neužtenka – pirma reikia pajausti jos įtaigą, turinį, susipažinti su garsovaizdžiu, suvokti komponavimo principus, o tada daryti tam tikras išvadas. Tačiau šį kartą nutariau atlikti eksperimentą – išklausiau XIII nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso ,,Mano nata“ baigiamojo koncerto vaizdo įrašą kaip eilinis vartojimo kultūros paveiktas radijo klausytojas. Juk šis įrašas buvo prieinamas visiems internete, vadinasi, jis gali pasiekti ir tokią auditoriją. Taigi, imsiuosi analizuoti tik tuos kūrinius, kurie sugebėjo patraukti mano dėmesį per pirmąsias 30 sekundžių.

 

Pirmasis kūrinys, kuris sudomino ir privertė išklausyti iki pabaigos, yra Adelės Vozgirdaitės kompozicija trims smuikams „Mintys sustoja ketvirtadieniais“. Kūrinyje labai aiškiai girdimi pasikartojantys melodiniai motyvai ilgai nepalieka klausytojo. Kūrinys savo repetetyvumu bei muzikinių sluoksnių judėjimu tarpusavyje priminė minimalizmo kompozitoriaus Philipo Glasso kūrybą. Nenuostabu, kad toks komponavimo būdas plačiai naudojamas ir komercinėje muzikoje: sampling, jau pradėtas naudoti musique concrète 5-ajame dešimtmetyje, yra procesas, kai iš kito kūrinio perimamas ar paties autoriaus sukuriamas pasikartojantis motyvas. Toks muzikos kūrimo metodas ir padaro muziką įsimintiną, o Vozgirdaitė tuo pasinaudojusi atrado balansą tarp monotoniškumo ir chaoso – periodinės melodinės linijos sudarė pagrindą, disonansai bei kintanti dinamika paįvairino, o finalinis bachiškas mažorinis akordas buvo lyg gilus atokvėpis išnirus iš audringos ir tamsios jūros.

 

Anchelio Domingos Bračo „Paukščių sapnai“ dviem smuikams, violončelei ir fortepijonui yra puikus muzikinės estetikos pavyzdys. Struktūra, vientisumas bei saikingas emocionalumas – šis kūrinys palietė visus pagrindinius konvencionalaus grožio aspektus. Būtent tai yra vienas esminių eilinio klausytojo kriterijų – ar jam gražu, ar ne. Tonali, darni muzika, trijų dalių forma sukelia pasitenkinimo jausmą – atrodo, kad viskas yra savo vietoje, kiekviena nata turi savo prasmę ir niekas neišeina iš konteksto. Tokius pojūčius perteikti – neoklasicizmo menas. Taip pat nuo pat pradžios iki galo pasakojama istorija sukuria kone kinematografišką įspūdį – atrodo, kad muzika paimta tiesiai iš meninės kino juostos. Nors kūrinyje nėra nė vieno žodžio, klausytojas pats gali susigalvoti pasakojimą, o tai leidžia labiau išjausti muziką ne tik kūnu, bet ir siela. Bračas, gana akivaizdžiai nusakęs kūrinio temą, suteikė klausytojui kūrybinę laisvę ir galimybę savaip interpretuoti kūrinį.

 

„Tunelis“ – taip Laurynas Beinaris pavadino savo kūrinį kameriniam orkestrui. Ir ne veltui – girdimi garsai tarytum sukasi spirale į nežinomybę. Šį jausmą sukelia muzikoje vyraujantis atonalumas, ilgos frazės ir žema tesitūra. Tokia muzikinė tapyba verčia suklusti, pasilenkti nuo kėdės atlošo ir laukti, kas bus toliau. O jei kas nors sugalvotų išjungti vaizdo įrašą muzikai nepasibaigus, neabejoju, kad klausimas, kaip viskas baigiasi, nepaliktų žmogaus ilgą laiką. Sukurta atmosfera hipnotizuoja ir darosi sunku nuo jos atsiriboti – tai ir yra stiprioji Beinario kompozicijos pusė. Net ir pasiklausius iki galo kyla intriga: ar pabaiga ir buvo šviesa tunelio gale? Tai nuspręs pats klausytojas.

 

Pauliaus Staniulionio „Žmonės pro rakto skylutę“ kameriniam ansambliui ir fortepijonui iš kitų finalinio koncerto kūrinių išsiskyrė perkusinių elementų panaudojimu. Smuikininkų atliekami ritmai daro kūrinį labiau atpažįstamą bei struktūriškai apčiuopiamą ir prisideda prie muzikinio paveikslo kūrimo: ar tai yra tų pavadinime minimų žmonių žingsniai, ar beldimas į duris – į šį klausimą gali atsakyti tik klausytojo vaizduotė. Sprendimas ritmines figūras atlikti beldžiant į styginius instrumentus paįvairina garsinį koloritą ir suteikia subtilesnį skambesį nei tradiciniai mušamieji instrumentai. Prie niūrios nuotaikos taip pat prisideda žemi fortepijono tonai bei pizzicato garsai. Galiausiai, buvo malonu girdėti atrastą gerą instrumentinį balansą – instrumentai puikiai papildė vienas kitą, užuot groję tik savo partiją ir nesiklausę kitų atlikėjų. Džiugu, kad kompozitorius savo kūriniu gebėjo sudominti klausytoją ne tik komponavimo priemonių specifika, bet ir kompozicijos užbaigtumu.

 

Nojaus Mackevičiaus kompozicija „Vilniaus haiku“ balsui ir kontrabosui turbūt yra artimiausia komercinei radijo muzikai. Šis kūrinys iš visos konkurso „Mano nata“ baigiamajame koncerte skambėjusios muzikos išsiskiria vokaline partija, išreikšta žodžiais. Žodžiai dažniausiai aiškiau atskleidžia turinį nei grynoji muzika – ar tai būtų kūrinio aprašymas, pavadinimas, garsinis scenarijus, ar, kaip šiuo atveju, žodžiai pačioje kompozicijoje. Tai leidžia žmogui geriau suprasti kūrinio esmę, su ja susitapatinti ir net po kelių perklausų gebėti atkartoti melodiją, o tai dar labiau įtraukia į muziką. Taip pat svarbus „Vilniaus haiku“ elementas yra dinamika bei akcentai: vienais momentais solistas vos ne kalba, o kitais – tarytum melodingai šaukia; kai kada solistas muziką atlieka staccato, o kai kada (ypač žemame registre) išlaiko ilgas legato frazes. Tokios dainavimo manieros šiek tiek priminė Arnoldo Schönbergo sukurtą sprechgesang techniką, kai derinamas dainavimas ir kalbėjimas. Tai pagyvina muziką ir dainavimą labiau sujungia su pasakojimu.

 

Kūrinių analizavimas per vartotojiškumo prizmę buvo ne toks lengvas, kaip maniau, bet jis tikrai padėjo suprasti, kas daro muziką unikalią: įdomesnės komponavimo technikos, žaidimas su skirtingomis muzikos raiškos priemonėmis bei kūrybiškumas pagyvina kūrinį ir prideda meninio svorio. Nesvarbu, ar kompozitorius nori skleisti tam tikrą žinutę, suburti didesnę auditoriją, ar naudoti kūrybą kaip savęs pažinimo mediumą, muzikinė įvairovė yra būtina, kad būtų išvengta paviršutiniškumo, kuris daro šiuos tikslus sunkiau pasiekiamus.

 

Nors šių metų konkurso ,,Mano nata“ baigiamajame koncerte išgirdome gerų, daug potencialo turinčių kūrinių, mano nuomone, jis nukentėjo nuo nusistovėjusio programiškumo ir vis pasikartojančių muzikinių idėjų. Viliuosi, kad po šio koncerto dalyviai tapo dar labiau motyvuoti toliau plėtoti savo idėjas ir kitam konkursui sukurs dar geresnes kompozicijas.  XIII nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas ,,Mano nata“ parodė, kad mūsų šalis turi daug talentingų kūrėjų, ir tikiu, kad jie toliau džiugins prasminga bei gražia muzika.

 

Lietuvos bendrojo ugdymo, muzikos ir meno mokyklų, gimnazijų ir konservatorijų moksleivius kviečiame dalyvauti XIV nacionaliniame moksleivių muzikos kūrinių konkurse „Mano nata 2023“, skirtame Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui. Pažymint iškilią datą, būsimuosius konkurso autorius kviečiame kurti kūrinius, skirtus Vilniaus istorijai ir dabarčiai, atskleidžiant miesto šiuolaikiškumą ir atvirumą pasauliui. Baigiamasis konkurso koncertas numatomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje 2023 m. birželio 3 dieną.

Išsami informacija: https://manonata.lt/2021-m-konkurso-informacija

Konkurso „Mano nata“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Konkurso „Mano nata“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Konkursas „Mano nata“. D. Matvejevo nuotr.
Konkursas „Mano nata“. D. Matvejevo nuotr.