Ieškoti dainavimo ir orkestre

Po pandemijos apsiaustu nutyvuliavusi vasara arba visai nusinešė, arba apkarpė ar pakoregavo kultūrinius renginius, kuriems troškulys anaiptol nesumažėjo. Sąlyginai laimingas ir ramus laikas atiteko liepos 11–18 d. vykusiam Tarptautiniam Th. Manno festivaliui Nidoje, kuriam pavyko įgyvendinti įsipareigojimus publikai, sulaukti užsienio atlikėjų. Festivalis prasidėjo ypatingu koncertu, o jo ypatingumą sukūrė ir detalės, ir visuma. Jame debiutavo viena žymiausių pasaulyje dirigenčių Mirga Gražinytė-Tyla, austrų smuikininkas Frankas Stadleris, dainavo Romualdo Gražinio vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“, fortepijono partiją skambino Sigutė Gražinienė – svečiai ir senbuviai. Koncerto programa, pavadinta „Ar Žemėje Rojus yra?“, buvo parengta specialiai Th. Manno festivaliui ir atlikta vienintelį kartą. Sudaryti koncerto programą iš chorinės muzikos ir smuiko solo fragmentų, iš akademinės ir liaudies muzikos, iš Johanno Sebastiano Bacho ir Mieczysławo Weinbergo, Gintarės Bauerytės ir Ola Gjeilo, Eugène Ysaÿe ir Erico Whitacre’o kūrinių, iš skirtingų epochų, kartų, stilių, kalbų – buvo įdomi ir nelengva kūrybinė užduotis dirigentei M. Gražinytei-Tylai. Tačiau koncerto sėkmė atlygino su kaupu. Vieną festivalio popietę su Mirga susitikome pokalbiui.

Man regis, su „Aidija“ senokai koncertavai kaip choristė? O kaip dirigentė?

Su „Aidija“ paskutinius kartus dainavau, kai man buvo 18-lika – tad prieš kokį 16 metų. Dainuojant „Aidiją“ dar teko ir paskui girdėti, bet tik nuotrupomis. O diriguoti niekad ligi šiol neteko, išskyrus kokį prasidainavimą. Tad čia su „Aidija“ įvyko tikras debiutas.

Pati esi mažiausiai ketvirtos kartos muzikė šeimoje. Ką Tau reiškia tos gilios muzikinės šaknys, ar jos padeda?

Iš tikrųjų šiomis dienomis nemažai svarsčiau apie namus, šaknis. Gal net su šaknimis aiškiau nei su namais. Kur tie namai? Galbūt panašiai, kai įsivaizduoji, kaip koks Tuwimas ar Weinbergas [minimame koncerte skambėjo I dalis iš Mieczysławo Weinbergo Simfonijos Nr. 9, žodžių autorius Julianas Tuwimas – V. M.], kurie buvo kilę iš Lenkijos ir visą gyvenimą ilgėjosi savo vaikystės vietų, tų išgyvenimų... Supratau, kad namai labiau yra jausmas, bet šaknys – kas kita. Nors į Lietuvą bent porai dienelių vis atvykstu, pastaraisiais metais pasitaikė tokių etapų, kai čia buvau labai mažai. Tačiau nuo rudens ir dėl koronaviruso tas nebuvimo tarpsnis išsiplėtė į kone 10 mėnesių. Lietuvoje būnu per mažai, kad galėčiau su tomis savo šaknimis pabendrauti, apie jas pamąstyti, prie jų sugrįžti. Sau turiu užduotį ateičiai – viską šiuo požiūriu geriau sustyguoti, subalansuoti.

Klausdama apie šaknis prisiminiau, kai buvo palydėtas į paskutinę žemišką kelionę garbaus amžiaus Tavo prosenelis Leonardas Vasiliauskas, ilgametis operos orkestro trombonų koncertmeisteris, trombono pedagogas. Tąsyk taip jautriai, iškalbingai ir šviesiai skambėjo 8 trombonininkų grojama Richardo Wagnerio „Piligrimų choro“ aranžuotė. Jaunesnės kartos muzikai pagarbiai nusilenkė savo šaknims... Tavo sūnelis irgi pavadintas Leonardo vardu. Iš tų kelių kartų ir Tu paveldėjai labai daug visokių muzikinių patirčių?

Ačiū už šį gražų atsiminimą... Be abejonės, tų patirčių labai daug. Ir tas klausimas, kiek mes, mūsų šeima būnam Lietuvoje, kiek galim būti, kaip tie ryšiai galėtų plėtotis – man labai reikšmingas. Norėčiau, kad ir mano mažyliai kalbėtų lietuviškai, kad kuo daugiau „paragautų“ ir patys patirtų Lietuvos, mūsų kultūros, šeimos, giminės autentiškumo. Yra toks pasakymas – užauginti vaiką reikia viso kaimo. Šį posakį tenka suvokti per tokią prizmę: kad kartų jungtis geba suvienyti tą kadais ir ateities laiką. Mums tos vertybės labai svarbios ir jas turėtume išlaikyti.

Kokia pozicija Tavo dabartinės veiklos kontekstuose tenka chorinei muzikai?

Dėl darbo Birmingame ryšių su choru padaugėjo, nes ten yra ta graži angliška tradicija, o Birmingamas dar ir būtų išskirtinis pavyzdys (nors tai pastebima ir kai kuriuose kituose miestuose) – iš simfoninio orkestro tarsi medis išauga ir kiti nariai: suaugusiųjų choras, mėgėjų choras, vaikų choras ir jaunimo, tiksliau, merginų choras. Taigi, mažiausiai apie 300 dainininkų priklauso tai didelei šeimai. Daugiausia su trimis chorais – suaugusių, vaikų ir jaunimo – pastaraisiais metais visą laiką teko ką nors rengti. Prisiminčiau vieną mielą pavyzdį: prieš dvejus metus atlikome Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, o prieš jį jaunimo choras išmokęs atliko 4 lietuvių liaudies dainas, pradedant sutartine ir baigiant „Tu mano seserėle“. Ir be pauzės, be plojimų „įplaukėme“ į „Šventojo pavasario“ fagoto solo [šiai įžangos temai Stravinskis panaudojo melodiją, labai primenančią lietuvių liaudies dainos „Tu mano seserėle“ melodiją iš Antano Juškos rinkinio „Lietuviškos svotbinės dainos“ – V. M.]. Esu labai dėkinga už tas per pastaruosius 4 metus pagausėjusias patirtis diriguoti chorui a cappella ar chorui su orkestru. Kai buvau bebaigianti bakalaurą Graco menų universitete, kilo nelengvas uždavinys apsispręsti tarp chorinio ir orkestrinio dirigavimo. Ar pasirinkti vieną kryptį, ar abi, juk repertuaro labai daug. Tuomet tas orkestro muzikos pasaulis atrodė kur kas mažiau pažįstamas, jame mažiau ir namų jausmo. Galiausiai nusprendžiau, kodėl nepabandžius patyrinėti, kiek to namų jausmo čia gali atsirasti, kad orkestro muzika man taptų savastimi. Šis eksperimentavimas tebesitęsia... Esu dėkinga už visas tas muzikines patirtis, privilegijas ir dovanas, kurios atneša labai daug džiaugsmo. Nemažai pasitaiko ir tokių akimirkų, kai suprantu, kad gavau naują iššūkį ir kaip man su juo dorotis? Taip daug išmokstama.

Grįžtant prie to gražaus žodžio „šaknys“ – vokalinė, chorinė muzika kol kas man išlieka tarytum artimesnė, nes su ja prabėgo vaikystė. Todėl vienas iš įdomių uždavinių – ieškoti dainavimo ir orkestre. Vis tiek pradžioje buvo daina, o tik po to atsirado instrumentai. Daugeliu atveju ieškau, kaip dainuoti. Simfoninio orkestro repertuaro platybėse yra tam tikros nišos, tam tikri kompozitoriai, kurie be galo traukia, žavi, yra poreikis su jais leisti visą gyvenimą. Bet yra ir tokių, kurie gal „ne mano“, gal juos paliksiu kitiems, gal dar kas nors vėliau pavyks.

Visiškai atvirai turiu prisipažinti, kad esu ypač dėkinga už patirtis, tokias kaip Londone, Karališkojoje Alberto salėje (per 5 tūkst. klausytojų vietų, milžiniška scena), kur jautiesi kaip kokioje visatoje. Su Birmingamo orkestru šioje salėje grojome 3 koncertus. Pirmasis kėlė šiek tiek rūpesčių, kaip čia elgtis su ta didele erdve. Antrą, trečią kartą jau viskas liejosi kur kas sklandžiau. Ten atlikome ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių programą, o po to grojome Weinbergo Trečiąją simfoniją. Nuostabūs buvo tie du koncertai! Bet kameriška aplinka, negausus žmonių susibūrimas sukuria intymumą. Norėčiau ir jį vis patirti.

Grįžtant prie orkestrinio dirigavimo ir jo šaknų Lietuvoje, juk daugelis mūsų dirigentų į orkestrus ateina pirmiausia su chorinės muzikos patirtimi. Šis kelias mums atrodo natūralus – per chorinį dirigavimą į orkestrinį. Bet tai turbūt nėra kitur sutinkamas reiškinys?

Taip, Lietuvoje juk ir Jonas Aleksa, ir Gintaras Rinkevičius, ir Martynas Staškus, ir daugelis kitų pradžioje mokėsi chorvedybos „čiurlionkėje“. Tai ir yra tarsi mūsų ypatingas kelias. Tačiau tie keliai labai skirtingi. Paskutinė vieta, kurioje studijavau, – tai Ciuricho menų universitetas, prof. Johanneso Schlaeflio klasė (jis ir į Lietuvą kartais atvažiuoja). Tai atviriausio ir plačiausio požiūrio profesorius, pas jį susirenka labai įvairaus amžiaus ir patirčių žmonės. Prieš porą savaičių bendravau su jo specialybės klase nuotoliniu būdu – ten dabar studijuoja ir du lietuviai, abu atėję iš chorinės tradicijos. O yra toje klasėje ir turinčių kitas profesijas – buvusių instrumentininkų, baigusių smuiką ar obojų, grojusių žymiuose orkestruose, kaip Liucernos ar Budapešto festivalių orkestrai.

Nuklysiu ir į dar vieną temą – vokiškai kalbančių kraštų tradiciją, vis dar gyvybingą, kurioje reikšminga vieta tenka namų muzikavimui, įprasta groti keliais instrumentais, dainuoti ir groti. Prisiminiau ir dar vieną dalyką – gal 7-oje Čiurlionio mokyklos klasėje, kai reikėjo rinktis antrą užsienio kalbą, kaip dabar skamba tavo patarimas [buvau Mirgos klasės auklėtoja – V. M.], kad jei rimtai ketintumėme studijuoti muziką, vokiečių kalba būtų labai į naudą, Vokietijoje ir Austrijoje muzikams yra daug galimybių.

Džiaugiuosi, Mirga, kad paklausei. Dabar moksleiviai taip neklauso (abi kvatojame). Prisimenu ir tai, kad buvai pirmoji, pramynusi jaunųjų lietuvių dirigentų kelius į Graco menų universitetą, kur dabar jų nuolat studijuoja nemažas būrys. Prieš kelerius metus įvairiuose kursuose buvo bent 10 lietuvių studentų.

Grįžkime prie koncerto su „Aidijos“ choru ir vėl prie šaknų. Šiame koncerte labai įdomiai ir netikėtai susisiejo vienas po kito be pauzių skambėję pamario krašto liaudies daina „Eisva mudu abudu“ ir Bacho Fuga ir choralas „Ich steh an deiner Krippen hier“ („Stoviu prie Tavo lopšio“). Netikėti deriniai, kuriuose vėliau randame ką nors gimininga? Sukurti kitokią koncerto programą juk iš tikrųjų labai nelengva?

Viena vertus, čia – gera porcija intuicijos. Antra vertus, juk nemažai ir mano pačios yra dainuota. Kai kurių kūrinių ryšius, vidinius perliukus jau kadaise esu atradusi, apie juos vėliau prisimenu. Aišku, tie ryšiai kyla ir iš turinio, susišaukia teksto požiūriu. Štai toji paprastutė vienbalsė pamario liaudies daina: joje daug pasikartojančių posmų, tačiau sočiai daugiasluoksniškumo. O Bacho choralas juk giedamas visos bažnyčios bendruomenės. Sykiu ir pačios choralo ištakos neatsiejamos nuo liaudies dainos.

Dabar skaitau tokią galingą ir rimtą knygą – Volkerio Hagedorno „Bachs Welt“ („Bachų pasaulis“) apie Bachų giminę, kurioje nagrinėjama priešistorė iki Bacho. Mes labiau žinome kai kuriuos Bacho sūnus muzikus, o ten matyti, kad jau nuo Bacho prosenelio prasideda kompozitoriai, vargonininkai, Stadtpfeiferiai, įvairiais instrumentais grojantys muzikai. Kitaip tariant, visiškas muzikų klanas. Tas didysis Bachas gimė laimingą valandą, kai jo aplinkoje, genuose glūdėjo didžiulė šviesuolių patirtis, jis puikiai žinojo savo tėvo, senelių, dėdžių kūrinius, juos perkurdavo, temas panaudodavo savo kūriniuose. Net ir vienam genialiausių Bacho motetų „Jesu, meine Freude“ įtaką padarė vieno giminaičio kūrinys pasaulietiniu tekstu. Taigi, vis tos šaknys...

Nidos koncerto programoje išgirdome ir visai netikėtą „svečią“ – Gintarės Bauerytės dainelę. Patiko Tavo drąsa jungti gal kartais ir nesujungiamus ar iš anksto junginyje neįsivaizduojamus dalykus.

Kuriant koncerto programą kartais tenka patirti abejonių ar atradimų, svarstant, ar (ne)galėtų kokie nors kūriniai būti kartu. Išankstinės rizikos lieka ir gal pats iki galo nežinai, ar „suveiks“ tokia kombinacija. Su Franku Stadleriu nemažai galvojome, kaip viską sujungti į visumą, buvo ir visokių kitokių pasvarstymų. Bet vis dėlto norėjosi dar vieno viską jungiančio kūrinio ar idėjos. Ir vis mintyse kirbėjo ta Gintarės dainelė, kuri iš tikrųjų yra ne iš klasikinės muzikos tradicijos. Muzikiniu požiūriu ji labai paprastutė, jos be galo nuoširdus Birutės Mar tekstas. Taigi, ta dainelė pasirodė širdžiai miela ir pradėjome labai rimtai apie ją galvoti. Ir tada dar drįsome pamąstyti, kad jeigu tėvelis [Romualdas Gražinis – V. M.] tą dainelę truputį paimtų į rankas ir „paminkytų“ – būtų visai gerai, nes juk ne pirmas kartas, kai jis specialiai „Aidijos“ chorui aranžuoja kūrinius. B. Mar eilėraščio pavadinimas, atrodė, puikiai galėtų aprėpti visa, kas kartu „nutūptų“ į tą programą. Tiesiog maniau, kad po Weinbergo dramatizmo, kurio su niekuo kitu toje programoje nepalyginsi, gal ir reikėtų tokio paprasto nušviesėjimo.

Buvo labai graži kūrybinė užduotis parengti šią programą – mąstyti, ieškoti, kokių yra kūrinių visiems drauge, chorui ir fortepijonui, chorui ir smuikui, ir ne tik. Esu labai dėkinga „Aidijai“ ir Frankui, kad mes dar Vilniuje pradėjome repetuoti, ir repetavome nebe savo atskirus kūrinius (tarkim, choras atskirai, smuikas atskirai, kiekvienas kas sau), o truputėlį kitaip, kaip aktoriai, su savo vaidmenimis lyg suaugdami į teatro pjesės visumą.

Muzikai, aktoriai pastaruoju metu buvo skausmingai prislėgti karantino sąlygotų apribojimų. Veiklos sustojo. Tačiau atėjo ir kita fazė, kai susidarė naujos patirtys „be scenos“. Kaip Tu pasitikai tą laiką ir po to žingsniavai jau drauge su juo?

Labai džiaugiausi, kad staiga atsirado neplanuotos erdvės. Čia vėlgi tas „džiaugiuosi“ ne vien tiesiogine to žodžio prasme, nes, stebint, kas pasaulyje vyko ir vyksta, atėjo ne vien ramus laikas. Ne iš vieno muzikanto, ypač pradžioje, girdėjau: „Ak, kaip man jau reikėjo to laisvo laiko!“ Aš ir pati pirmąsias dvi savaites daugiausia miegojau, kas labai daug minčių sukėlė apie mūsų kasdienį ritmą. Kažkas taikliai vokiškai tai pavadino Entschleunigung (liet. lėtumas, lėtėjimas). Mąsčiau, kiek kasdienis „arimas“ yra svarbus, reikalingas, o kiek jis kartais sąlygojamas to žiurkėniško bėgimo viena kryptimi, automatiškai. Atsirado laiko bandymams tuos dalykus atsijoti. Maniau, kad apskritai 2020-aisiais gal jau nebeteks diriguoti. Ir po to nustebau balandžio pabaigoje sužinojusi, kad Th. Manno festivalis tikrai įvyks! O kita staigmena – kvietimas birželį Dortmunde diriguoti Berlyno „Konzerthaus“ orkestrui. Per repeticijas su orkestru ir po jų turėjau pripažinti, kad viso to trūko labiau, nei maniau...

Nidoje lankeisi irgi po pertraukos. Kaip Tau dabar, turinčiai didelių pasaulinių projektų patirties, atrodo šis nedidelis pajūrio miestelis, kuriame vis dėlto tiek atsidengia istorinės, kultūrinės tikrovės?

Sakyčiau, yra ne viena ir ne dvi plotmės, dėl kurių Nida visiškai nepakartojama. Tiek Dievo sukurtu gamtos grožiu, tiek ir kultūriniais klodais, kurie čia susigulėjo nuo labai senų laikų. Th. Manno festivalis, jau ilgą laiką būdamas vienu iš Nidos kultūros gyvenimo vedlių, smagu, yra ne vienas. Ir ta Nidos trauka daugeliui mūsų ir užsienio menininkų, poreikis čia atvykti ne tik atostogauti, ne tik grožėtis, bet ir kurti, dalytis savo veikla, vertybėmis, kurios ne vasaros metu yra kasdieninė duona, – visa tai yra su niekuo nepalyginama terpė ir erdvė. Šiomis dienomis ne kartą teko pagalvoti, kaip ateityje dar galėčiau su Nida bendrauti, prisidėti prie tų istorinių kultūrinių klodų.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.