Pasakos suaugusiesiems

Kokia parodos Italijoje istorija?

Galerijai „Contour Art Gallery“ praeitą rudenį pristačius mano darbus „ArtVerona“ meno mugėje, Mantujos kunigaikščių rūmų muziejus (Palazzo Ducale Mantova – didžiausiais architektūrinis muziejaus kompleksas Italijoje, užimantis 34 000 m²), tiksliau, jo vadovai Peteris Assmannas ir Renata Casarin iš visų toje mugėje dalyvavusių menininkų pasirinko mano ir italų skulptoriaus Gehardo Demetzo kandidatūras, kaip geriausiai tinkančias konceptualiam Palazzo Ducale Mantova muziejaus šiuolaikinio meno projektui – meniniam mūsų tarpusavio dialogui ir kartu pokalbiui su kadaise šiuose rūmuose kūrusiais gotikos, Renesanso, baroko menininkais.

Rūmus 1328 metais pasistatė kunigaikščiai Gonzagos, jų palikuonys tenai gyveno iki 1707 metų, minimi didikai laikė prestižo reikalu rūmų puošybai kviesti garsiausius to meto menininkus, tad ten kūrė Pisanello, Andrea Mantegna, Leonardo da Vinci, Peteris Paulas Rubensas, Caravaggio ir daugelis kitų. Mudviejų su skulptoriumi Gehardu Demetzu paroda „Coming out“ buvo atidaryta balandžio 4 d. muziejaus komplekse esančioje šiuolaikinio meno galerijoje „La Galleria“ ir pagrindinėse rūmų ekspozicijos salėse. Paroda veiks iki gegužės 26 dienos.

Per kiek muziejaus salių buvo išeksponuota kūryba? Kiek pristatei darbų?

Parodoje pristatomi 21 mano tapybos darbas ir 7 Gehardo Demetzo skulptūros. 8 mano ciklo „Saliamono giesmė“ (2010 m.) darbai buvo eksponuojami „La Galleria“ erdvėje (juos rengėjai išsirinko „ArtVerona“ mugėje), kiti – dar Lietuvoje nerodyti 2018–2019 m. kūriniai – eksponuoti kaip konceptualios šiuolaikinio meno intervencijos keturiose unikaliose rūmų salėse pagrindinėje muziejaus ekspozicijoje.

Kaip supratau, svarbiausia šiam muziejui rasti šiandienos meno ir aktualijų santykį su Renesanso ir vėlesniu istoriniu palikimu. Kokių pavyko rasti bendrų taškų? Iš to, ką teko matyti, atrodo, kad salių puošyboje ir tavo darbuose gyvena panašios, o kartais ir tokios pačios mitologinės būtybės. Pavyzdžiui, undinės.

Taip, šiam muziejui santykis tarp dabarties ir praeities yra vienas esminių dalykų. Kad gyvai patirčiau aplinką, praėjusią žiemą prieš Kalėdas organizatoriai pakvietė pagyventi rūmuose, specialiai svečiams pritaikytuose apartamentuose, ir kas dieną klaidžioti po rūmų ekspozicijas semiantis idėjų ir įkvėpimo. Tai buvo nuostabu. Įspūdį padarė ir atskira rūmų dalis su dideliu bokštu, kur lankytojai neįleidžiami, nes ji skirta, kaip skelbia informacinė lentelė, tik ten gyvenančioms įvairioms šikšnosparnių, paukščių, pelėdų, driežų ir kitų paslaptingų gyvių rūšims. Ta pilies dalis vadinama gyvuoju muziejumi ar kažkaip panašiai ir yra juosiama apsauginio vandens griovio.

Bendrų sąsajų tarp savo kūrybos ir seniau rūmuose kūrusių meno meistrų darbų atradau nemažai. Ne tik undinių. Gotikos, Renesanso, baroko menininkai, kuriuos į šiuos rūmus kadaise kurti kvietėsi Gonzagų šeima, tuo metu būtent ir buvo šiuolaikiniai menininkai. Šiame muziejuje saugomos meno vertybės turi savus istorinius, religinius, mitologinius siužetus. Religija, mitologija ir menas yra tarpusavyje susiję. Jie pasakoja istorijas apie žmonių tarpusavio santykius, kalba apie jausmus ir siekia paaiškinti pasaulį kaip tam tikrą visumą. Palazzo Ducale sienos liudija daugybę ten gyvenusių ir kūrusių žmonių istorijų. O aš savo mene būtent ir domiuosi istorijų pasakojimu. Savo darbais, eksponuojamais šiame muziejuje, siekiu pratęsti šiuos pasakojimus ironiškai permąstydama šiuolaikinį kultūrinį ir socialinį kontekstus, „perkonstruoju“ savo santykį su aplinka, tarsi tai būtų intelektualinis nuotykis.

Dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių (iš)gyventi mokiausi iš knygų. Ypač iš pasakų. Iki dabar jas prisimenu. Tam tikra prasme pati esu įvairiomis besikartojančiomis kombinacijomis sekama pasaka, o mano kūriniai – pasakos suaugusiesiems. Nuo senų laikų žmonija pasakomis, kaip universalia kalba, išreiškė savo dvasines ir gyvenimiškas patirtis. To savo menu siekiu ir aš.

Mitologija ir religija pasakoja istorijas, kurių neįmanoma išanalizuoti iki galo ir racionaliai, menas, mano galva, irgi nėra grįstas vien racionalumu, todėl nėra reikalingas išanalizavimo „iki galo“, daug ką jame būtų gerai pajusti intuityviai. Todėl istorijos mano darbuose neužbaigtos, tai tarsi provokuojantys pasakojimų fragmentai. Kūryboje remiuosi idėja, jog mūsų jausmai yra kultūriškai suformuoti – „išmokti“. Tokie jausmai veikia visuomenės individų intuiciją, pojūčius, patirtį ir daro įtaką mūsų socialiniams veiksmams.

Kaip konceptualią meninę intervenciją į pagrindinę muziejaus ekspoziciją eksponavau dalį jau seniau pradėto, bet dar neužbaigto savo naujo darbų ciklo „Rojus skirtas Meliuzinai“ darbų. Juose figūruoja susikurta fikcinė herojė, kurią pavadinau Meliuzina (ji vaizduojama kaip moteris su nimbu, šviečiančiomis akimis ir krūtimis, angl. Melusine, vardą pasiskolinau iš prancūzų legendos). Meliuzina mano darbuose ironiškai ir kartu metaforiškai pasakoja „mitus“ apie šių dienų individo ir visuomenės susidūrimą, apie spektakliškas, emocingas ir tragikomiškas mūsų laikų vartotojų visuomenės mistifikacijas. Jei trumpai, tai turbūt iš dalies šie darbai yra apie tai, kad mūsų pasaulyje „per daug testosterono“, per daug agresyvumo. Aš manau, kad apie šiuos gana rimtus ir grėsmingus dalykus geriau kalbėti su humoru, paradoksaliai, provokuojančiai.

Kaip manai, kodėl jie gretino tave su Gehardu Demetzu?

Manau, dėl kelių priežasčių. Pirma – mūsų abiejų darbai yra apie jausmus, apie kūnus. Jausmams reikalingas kūnas. Pavyzdžiui, man labai svarbu darbus kurti savo pačios rankomis, nes jos glaudžiai susijusios su smegenimis, kuriose ir slypi jausmai. Rankomis raižiau medį, nes medis irgi turi kūną, kuriame slypi jausmai, medis turi istoriją – jis būna mažas, užauga, žydi, aplink jį vyksta daug dalykų, po to jis nupjaunamas, bet aš tarsi pratęsiu jo istoriją toliau, išraižydama jame ir po to nutapydama ant drobės vaizdus, pasakojančius naujas istorijas, kuriose, beje, yra nuorodų į religiją ir mitologiją. Gehardas taip pat dirba „archajiškai“ – savo paties rankomis, jo skulptūrose taip pat yra daug nuorodų į religiją.

Antra – mūsų abiejų darbai „mediniai“, mūsų abiejų pasirinktos „lėtosios“ darbų atlikimo medijos tarsi papildo viena kitą. Pašėlusiai greitas šiuolaikinės kasdienybės tempas ir nepaliaujamai tvinstantis skaitmeninės informacijos ir pigių vaizdų srautas lemia, jog lėtumas šiuolaikiniam žmogui tapo prabanga. Tad prabangioje aplinkoje – rūmuose – mes abu su Gehardu Demetzu eksponuojame prabangiu būdu, t.y. labai lėtai ir ilgai dirbant, savo pačių rankomis raižant ir drožiant medį, sukurtus „prabangius“ kūrinius. Gehardas kuria medines skulptūras, o šiuo atveju aš – mišria technika atliktus tapybos darbus, kurių svarbi proceso dalis yra medžio plokštės raižymas, to piešinio perkėlimas ant drobės ir galiausiai tapymas ant viso to. Šis ilgas, kantrus, lėtas mūsų abiejų rankų darbas savitai tapo dalimi dialogo ir su kadaise rūmuose kūrusiais praėjusių amžių menininkais.

Rengėjai parodą pavadino „Coming Out“, ką lietuviškai būtų galima versti kaip „Prisipažinimas“. „Coming Out“ dažniausiai taikomas nenormatyvios seksualinės orientacijos atskleidimo kontekste. Ką kuratoriai norėjo pasakyti, taip pavadindami parodą? Ką jie įžvelgė ir ar panašu į tai, kaip tu interpretuoji savo kūrybą?

Manau, kad menas anaiptol nėra geras elgesys, tai reakcija į supantį pasaulį, pavyzdžiui, į spektakliškas mūsų visuomenės mistifikacijas bei tragikomišką idiotizmą. Kai kurie mano darbai gana provokaciniai, kai kurie jų siužetai įžūlūs, gali sukelti pasipiktinimą arba būti suprasti kaip šventvagiški, kai kurie pabrėžtinai sentimentalūs, žodžiu – nenormatyviniai, nes menas man – nepaklusimo tam tikriems dalykams forma. Tai vienas iš mano kūrybos tikslų – provokuoti, klausti, skatinti žiūrovą susimąstyti, kurti kritinį santykį su aplinka.

Gehardas dalį savo kūrinių be ceremonijų išdrožia iš įsigytų žmogaus dydžio šiuolaikinių masinės gamybos medinių religinių skulptūrų, jas transformuodamas, palikdamas tik, pavyzdžiui, Mergelės Marijos ar Jėzaus atvaizdų fragmentus, tarsi lukštą, iš kurio „išsirita“ vaiko ar paauglio figūra ir t.t. Tad pavadinimas „Coming Out“ turbūt, parodos kuratorių manymu, atspindi savotiškus mūsų su Gehardu akiplėšiškus „pri(si)pažinimus“.

Beje, kuratoriai plakate nurodyti net trys: Peteris Assmannas, Renata Casarin ir Marco Tonelli. Kiek ir kaip jie dalyvavo rengiant ekspoziciją?

Peteris Assmannas ir Renata Casarin dalyvavo tiesiogiai, jie prieš parodą „Contour Art Gallery“, su kuria bendradarbiauju, kvietimu buvo atvykę į Vilnių, lankėsi mano studijoje ir gilinosi į kūrybos procesą. Taip pat jie MO muziejuje surengtame susitikime su žurnalistais pristatė savo muziejų, būsimos mūsų parodos „Coming Out“ koncepciją ir kriterijus, pagal kuriuos pasirinko menininkus, t.y. mane ir Gehardą Demetzą. Parodos atidarymui buvo išleistas puikus dvikalbis katalogas, jį sudaro du atskiri katalogai – vienas mano, kitas Gehardo darbų. Apie mano kūrinius jame straipsnį publikavo Renata Casarin, apie Gehardą – Peteris Assmannas. O Marco Tonelli yra toks tarsi asmeninis Gehardo Demetzo kuratorius.

Kaip, tavo nuomone, Mantujos publika priėmė tavo meną? Kas labiausiai juos sužavėjo? Gal ko nesuprato? Gal buvo jau ir atsiliepimų spaudoje?

Buvau maloniai nustebinta: Mantujos publika į atidarymą susirinko labai gausiai. Kitaip nei Lietuvoje vykstančiuose meno parodų atidarymuose, italų kuratorių kalbos buvo, mano akimis žiūrint, neįprastai išsamios ir ilgos, publika labai susidomėjusi jų klausė, po kuratorių pasisakymų ir katalogo pristatymo pats muziejaus direktorius Peteris Assmannas visą susirinkusią publiką vedė per pagrindines rūmų sales, kuriose eksponuojami mūsų kūriniai, prie kiekvieno jų sustodamas ir kiekvieną jų atskirai aiškindamas ir interpretuodamas. Tas publikos susidomėjimas menu man padarė didelį įspūdį. Remiantis šio muziejaus statistika, per du parodos „Coming Out“ veikimo mėnesius ją pamatys daugiau kaip 100 000 lankytojų.

Kas labiausiai įsiminė Mantujoje? Ką lankantiems savo parodą rekomenduotum dar aplankyti?

Keturis šimtmečius šį miestą valdė kunigaikščiai Gonzagos, kaip jau minėjau, jų rūmų interjerą puošia įspūdingi meno kūriniai: nebaigtas XV a. Pisanello freskų ciklas, pasakojantis karaliaus Artūro legendas; didelis Rubenso tapytas portretas (XVII a.), vaizduojantis kunigaikščio šeimą „Salone degli Arcieri“ salėje; žvilgsnį kaustančios Andrea Mantegna freskos „Camera degli Sposi“ (1465–1474 m.) patalpoje, vaizduojančios Lodovico Gonzagą, jo šeimos narius ir dvariškius, bei daugybė kitų žinomų menininkų kūrinių. Tad Palazzo Ducale muziejus išties įspūdingas. Labai verta aplankyti ir Palazzo Te – Gonzagų vasaros rezidenciją (architektas Giulio Romano), Šv. Andriaus baziliką (Basilica di Sant’Andrea, architektas Leonas Battista Alberti), Palazzo D’Arco muziejų (tai rūmai, 1782 m. pastatyti grafams d’Arco, architektas Antonio Colonna; paskutinio šeimos palikuonio valia 1973 m. rūmuose įkurtas fondas ir muziejus, kuriame eksponuojami autentiški Mantujos aristokratų namo interjerai), Teatro Scientifico (architektas Antonio Bibiena) – jame, būdamas 14 metų, grojo Mozartas. Verta leistis ekskursijon laivu, nes Mantuja tarsi sala apsupta upių ir ežerų, kuriuose pats Leonardo da Vinci yra pastatęs vandens inžinerijos įrenginių, vandenyse pilna retos augmenijos ir paukščių. Mantujoje gimė poetas Vergilijus ir tapytojas Mantegna, į Mantują Shakespeare’as „ištrėmė“ Romeo, čia vyko Verdi operos „Rigoletas“ veiksmas....

Parengė Monika Krikštopaitytė