XXI amžiaus „Vilniaus albumas“

Mikalojaus Povilo Vilučio šilkografija. 2007 m.

Iki kovo 31 d. galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia dailininko Kęstučio Grigaliūno kuruojama šilkografijų paroda „Vilniaus albumas“ (sąsiuvinis Nr. 1). Tai ilgamečio Vilniaus grafikos meno centro organizuojamo projekto dalis, siekianti propaguoti grafikos meną ir technikas. Dar 2005 m. Grigaliūnas galerijoje pristatė du grafikos albumus – Algirdo Petrulio šilkografijas ir Petro Repšio linoraižinių albumą „Strazdas“. Išskirtiniai grafikos albumai Lietuvoje turi gilias tradicijas. XIX a. itin išpopuliarėjo nuo 1846 m. gydytojo Jono Vilčinskio serijomis leidžiamas litografijų ir vario raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“. Išėjo šešios skirtingos apimties ir formato serijos, pristatančios per 350 grafikos kūrinių. Grafikos lakštuose vaizduojami reikšmingiausi krašto architektūros ir dailės paminklai, žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai. J. Vilčinskis sugebėjo sutelkti šiam projektui geriausius ano meto dailininkus: Kanutą Rusecką, Karolį Ripinskį, Albertą Žemetą, Antaną Zaleckį ir kt. „Vilniaus albumas“ spausdintas Paryžiuje, garsioje Rose Josepho Lemercier litografijoje. Lietuviškų sąsajų su grafikos albumų leidyba rastume ir XX amžiuje. 1982 m. Jono Meko iniciatyva 26 žymūs JAV menininkai (tarp kurių Josephas Beuys, Claesas Oldenburgas, Robertas Rauschenbergas, Jamesas Rosenquistas, Richardas Serra, Andy Warholas ir kt.) susibūrė ir išleido grafikos darbų albumą. Vieną albumo egzempliorių Jonas Mekas yra padovanojęs Vilniaus universiteto grafikos kabinetui.

Galerijoje „Kairė-dešinė“ pristatomame šiandieniniame „Vilniaus albume“ eksponuojama vyresniosios kartos kūrėjų 37 šilkografijų kolekcija. Pirmajame albumo sąsiuvinyje galima išvysti A. Andriuškevičiaus, V. Antanavičiaus, R. Antinio, E. A. Cukermano, S. Gedos, L. Katino, A. Kunčiaus, A. J. Kuro, B. Kutavičiaus, A. Petrulio, R. Rakausko, P. Repšio, M. T. Rožanskaitės, A. Savicko, L. Surgailio, A. Sutkaus, A. Šaltenio, R. P. Vaitiekūno, V. Vildžiūno ir M. P. Vilučio šilkografijos technika atspaustus darbus. Parodos lankytojui pirmiausia į akį krenta itin platus meninis spektras – parodos kuratoriui K. Grigaliūnui pavyko suburti menininkus, paprastai nekuriančius ir niekuomet nekūrusius grafikos srityje – tapytojus, skulptorius, fotografus, menotyrininkus, kompozitorius, poetus. Albumas sukurtas pagal jų piešinius, eskizus, fotografijas, rankraščius, kurių didžioji dalis niekuomet viešai nerodyti ir greičiausiai būtų likę toliau dūlėti stalčiuose, aplankuose ar eskizų sąsiuviniuose. Įgyvendinant natų ar tekstų juodraščius, fotografijas ir kitus iš pirmo žvilgsnio su grafika prasilenkiančius kūrinius, svarbiausiu išeities tašku tapo šilkografijos technika. Dar 2006 m. pabaigoje K. Grigaliūno iniciatyva iš rėmėjų gauta šilkografijos įranga atvėrė galimybes Vilniaus grafikos meno centre įgyvendinti įvairius su šia technika susijusius projektus.

Kalbėdamas apie „Vilniaus albumą“ parodos kuratorius akcentavo technologinį parametrą, pabrėžė visuomenės ir pačių menininkų edukacijos svarbą. Tad paroda įdomi ne vien personalijomis, tradicijos tęstinumu, bet ir turėtų atkreipti dėmesį į šilkografijos galimybes, paskatinti įvairių sričių menininkus domėtis ir kurti tokio pobūdžio grafiką. Ambicijų kurti šilkografiją menininkai turi nemažai – norintys pagilinti savo žinias dar šių metų gale turės galimybę sudalyvauti savaitės trukmės meistriškumo seminare Vilniaus grafikos meno centre. „Vilniaus albumo“ kuratorius, kviesdamas dalyvauti kitų kartų menininkus, ateityje tikisi išleisti kitus „Vilniaus albumo“ šilkografijų sąsiuvinius. Šiam – pirmajam – sąsiuviniui K. Grigaliūnas rinkosi tuos parodos autorius, kurie pasirodė itin įdomūs kaip kūrėjai. Iš anksto numatyti rezultatą buvo itin sunku, kilo ir techninių klausimų. Nors paprastai dirbant šia grafikos technika didžiąją darbo dalį atlieka kvalifikuotas meistras, parodos rengėjas prisipažįsta pats atspaudęs visus lakštus, kuriuos vėliau sudėjo į 30 atskirų albumų. Juose – po vieną kiekvieno parodos dalyvio darbą. Papildomai išleisti dar 9 albumai turi po atskirą iš 17 šilkografijų sukomplektuotą priedą. Nedidelį „Vilniaus albumo“ (sąsiuvinio Nr. 1) tiražą, ne paslaptis, lėmė ribotas projekto biudžetas. Pasaulyje panašių albumų praktika yra kiek kitokia – jie leidžiami labai dideliu tiražu, mat įvairios kultūros institucijos, pavieniai verslininkai ir kitos organizacijos iš anksto yra linkę užsisakyti tokius ekskliuzyvinius leidinius.

Keli parodos „Vilniaus albumas“ atidarymo metu kalbinti autoriai, pabrėždami jos unikalumą ir negailėdami pagyrimų organizatoriui, savaip apibūdino šį meninį reiškinį.

Poetas Sigitas Geda: Bandydamas nusakyti pirmąjį įspūdį apie parodą „Vilniaus albumas“, prisimenu vieno rašytojo mintį. Jis yra sakęs, kad eilėraščių knygoje neturi būti sudėti tik geriausi eilėraščiai: būtinos ir „lengvesnės“ eilės – poilsiui. Tas pats principas galioja ir geroms parodoms, kartu ir šitai, – jose turi būti rodomi ne vien šedevrai. Tokio pobūdžio renginyje dalyvauju pirmą kartą. Atvirai pasakysiu, iš pradžių buvau nusiteikęs gana skeptiškai ne paties sumanymo, bet savo darbų atžvilgiu. Mano pirminis požiūris pasikeitė pamačius jau gatavus atspaudus. Pasijutau kaip saldainį gavęs vaikas – aplankė mažas džiaugsmas. „Vilniaus albumas“ yra vienas iš labai netikėtų judesių mūsų kultūroje. Tokio pobūdžio kultūriniai judesiai man priimtini labiau nei pompastiški, siekiantys šokiruoti. Anksčiau tokio pobūdžio judesiai buvo opoziciniai, dažniausiai susiję su politika, su tuometine „leistina–neleistina“ dilema. Ši paroda yra ypač ženklus kelių žmonių kultūrinis judesys. Džiaugiuosi, kad tokioms idėjoms įgyvendinti nelaukiama ypatingų progų – jubiliejų, nepriklausomybės dienų paminėjimų, Mindaugo karūnacijos dienos ar panašiai. Atlikti kultūrinį judesį paprastoje kasdienybėje – tai yra vertybė. Mano galva, šis albumas neturi ambicijų į šiuolaikiškumą, postmodernizmą, avangardą, nesiekia šokiruoti. Jis atskleidžia skirtingus kūrėjus tokius, kokie jie yra – tai ir yra mūsų kultūra. Įvairių menininkų papaišymai, eskizai ir formuoja smulkiąją mūsų kasdienybės kultūrą, kuri giliai įsigėrusi į mūsų gyvenimą, istoriją, praeitį, architektūrą. Skirtingų menininkų kūriniai, pristatomi „Vilniaus albume“, dar kartą patvirtina faktą, kad tikras meistras yra meistriškas visur – iš parodoje rodomų eskizų ar net juodraščių matyti tikra meistrystė. Nebūtina pamatyti didžiulį išbaigtą meno kūrinį, kad ją pajustum. Mūsų buvusio mokytojo Justino Mikučio teigimu (beje, jo portretas yra rodomas šioje parodoje, A. Šaltenio piešinys, – aut. past.), žmogaus tautybę galima atspėti ir iš pakaušio. Dažniausiai eskizuose slypi labai rimti dalykai. Tik iš pirmo žvilgsnio įvairios pastabos ar, rodos, nereikšmingi brūkštelėjimai yra paviršutiniški ir nieko nesakantys. Šiuolaikinio meno paveikumas ir yra tas, kad žiūrovui nereikia smogti per smegenis – žiūrovą reikia įvilioti į žaidimą. Kaip žiūriu į tai, kad parodoje rodomi ne vien profesionalių dailininkų darbai? Mano galva, kaulas su mėsa yra daug vertingesnis nei apgraužtas. Platus meninis spektras formuoja kontekstą, atskleidžia vadinamąjį pjūvį, o ne tik tam tikrą siaurą sritį. Šioje parodoje ir eilinis lankytojas, ir profesionalas gali rasti labai įdomių dalykų. Įdomiausia būtų, jei šis projektas taptų cikliniu – ilgainiui atsirastų šeši, septyni sąsiuviniai. Tai po daugelio metų būtų tikrai didelis mūsų kultūros įvykis.

Algimanto Kunčiaus šilkografija. 2007 m.

Fotomenininkas Algimantas Kunčius: Visi parodos dalyviai – ne naujokai meno srityje, daug pasiekę menininkai. Kęstučio Grigaliūno idėja surinkti amžininkų kūrinius į bendrą parodą, o kartu ir į vieną albumą, atsispindi stipraus žmogaus ir menininko kriterijus. „Vilniaus albume“ užfiksuotas tam tikrų kūrėjų „buvimas“ vienu metu. „Vilniaus albumo“ dėka mes, suėję draugėn, jaučiamės iš tikrųjų gyvenę ir kūrę vienu metu. Džiugu, kad yra tokius dalykus suprantančių ir vertinančių žmonių. Šioje parodoje akivaizdu, kaip kuratorius remiasi neepizodinėmis vertybėmis, kaip plačiai jis suvokia kultūrą, jaučia paveldą ir vietinio meno pajėgumus. Absoliučiai neabejoju, kad būsimi „Vilniaus albumo“ sąsiuviniai bus tokie pat vertingi kaip ir šis, pirmasis. Pirmiausia vertingi tuo, kad nesirems (ir nesiremia) vienu atrankos principu ar viena estetine platforma. Laikui bėgant, atsiradus kitiems sąsiuviniams, išryškės bendra kultūrinė panorama. Kuratoriui pristačius idėją, iš karto sutikau dalyvauti parodoje. Smagu matyti savo fotografijas, atspaustas ant „gyvo“ popieriaus. Matau tikrą grafikos – šilkografijos – atspaudą. Būtina pabrėžti, kad kartu tai – ir K. Grigaliūno kūriniai. Šios parodos sukūrimo principas toks pat, kaip ir muzikoje – savaip improvizuojant pagroti jau kažkada sukurtą muzikinį kūrinį.

Grafikas Petras Repšys: Kalbant apie „Vilniaus albumą“, prisimenu ankstesnius panašius K. Grigaliūno projektus – A. Petrulio, mano kūrinių šilkografijų rinkinius. Ši paroda man lyg detektyvas – rodos, visi parodoje dalyvaujantys menininkai daugiau ar mažiau žino vieni kitų kūrybą, bet, pasirodo, žino ne viską. „Vilniaus albumas“ priverčia prisiminti išties puikius kūrėjus, jų darbus, praeitį. Praeitis grįžta ir veikia mus, o tai, kas tarsi buvo žuvę, atgimsta ir gyvena toliau. Taigi vėl atsiranda meno procesų tęstinumui būtinas ryšys su praeitimi. Pabrėžiu, kad tai ryšys ne su vienu ar dviem žmonėmis, o su karta – taigi su kultūra plačia prasme. Tai – ne šiaip sau spjūvis ar durų trinktelėjimas. Paroda rodo, kad tokie dalykai dar kažkam rūpi.