Kinas

Komiksas ir filmas – neatskiriami

Franko Millerio kinas

iliustracija
„300“

Filmas „300“ – tai pasakojimas apie vieną garsiausių istorijoje Termopilų mūšį, kuriame Spartos karalius Leonidas kartu su trimis šimtais kovotojų pasipriešino karaliaus Kserkso vadovaujamai persų armijai. Spartiečiai kovojo iki paskutinio kareivio, o jų drąsa tapo pavyzdžiu visiems graikams. „300“ – Franko Millerio komikso ekranizacija. Scenarijaus bendraautoris ir režisierius Zackas Snyderis tiksliai perteikė Millerio kūrybos dvasią, sujungė vaidybinio kino priemones ir kompiuterinius efektus, tačiau susilaukė kritikos už perdėtą žiaurumą. Pristatome komikso autorių Franką Millerį.

Kinas ir komiksas iš pat pradžių buvo priskiriami „žemiesiems“ žanrams, jiems ilgokai teko kovoti dėl meno statuso. Kinas jo sulaukė greičiau, o komiksas vis dar (bent jau mūsų platumose) siejamas su spalvotais paveikslėliais vaikams. Tačiau komikso įtaka kinui pastaraisiais dešimtmečiais nepaliaujamai auga. Tai ir vieno žmogaus – Franko Millerio nuopelnas. Jis sukėlė komiksų revoliuciją, atnešdamas į juos kino ir juodojo kriminalinio romano elementus. Millerio sukurti personažai dabar yra tarp populiariausių kino ir komiksų superdidvyrių, be jų sunku įsivaizduoti amerikiečių populiariosios kultūros pasaulį. Millerį taip pat suformavo komiksai, kuriuos jis piešė nuo pat vaikystės. Pirmieji jo darbai išspausdinti, kai Milleriui buvo aštuoniolika. Po metų jis susikrovė lagaminą ir išvyko į Niujorką, kur įsikūrusios svarbiausios komiksų redakcijos ir leidyklos. Jis pasirašė sutartį su „DCComics“ – vienu iš dviejų komiksų gigantų. Tačiau savo galimybes Milleris atskleidė pradėjęs dirbti pas konkurentus – „Marvel“ leidykloje, kuri 1979 m. jam užsakė nupiešti dvi savo svarbiausio personažo – Žmogaus-voro nuotykių dalis. Antrame plane Milleris nupiešė Drąsiaširdį (Daredevil) – aklą superdidvyrį, ir taip išgelbėjo jį nuo užmaršties.

168-ame sąsiuvinyje Milleris suteikė Drąsiaširdžio nuotykiams iš juodųjų kriminalinių romanų ir filmų pasiskolintą atmosferą. Netrukus komiksuose pasirodė dar viena herojė – Drąsiaširdžio mylimoji Elektra, Rytų kovų žinovė ir tobula žudikė. Graži ir pavojinga herojė greit užkariavo skaitytojų širdis, tačiau Milleris ją nužudė 181-ame sąsiuvinyje, tuo sukeldamas gausius komiksų gerbėjų protestus. 2003 m. sukurta Drąsiaširdžio nuotykių ekranizacija remiasi Millerio vizija. Į ją lygiavosi pagrindinį vaidmenį kūręs Benas Affleckas ir Jennifer Garner, jai žudikės nindzės vaidmenį teko kurti ir filme „Elektra“ (2005).

Tada Milleris jau buvo suradęs naują meninių susidomėjimų objektą – seriją „Iksmenai“ („X-Men“) ir konkrečiai vieną jos herojų Volveriną, kuriam paskyrė keturių dalių mini serialą. Šiame komikse ypač akivaizdi japoniškų mangų įtaka. Šlovės įkvėptas Milleris tada sukūrė pirmą savo autorinį darbą „Roninas“, sekantį klasikine manga „Vienišas vilkas ir šuniukas“. „Roninas“ buvo futuristinis nuotykių komiksas su samurajų siužetų elementais. Tačiau jo sėkmę netrukus nustelbė kitas Millerio komiksas „Niūriojo riterio sugrįžimas“, kuriame autorius nusprendė atnaujinti superdidvyrio Betmeno įvaizdį. Šiuo komiksu menininkas pradėjo „niūriąją bangą“ – komiksus, kurių atmosfera tamsi, tiršta ir niūri, o herojai – ciniški ir realistiški. Šie komiksai užkariavo suaugusius gerbėjus. 1989 m. Millerio atradimus išnaudojo režisierius Timas Burtonas, perkeldamas į ekraną pasakojimą apie Betmeną. Millerio scenarijus turėjo tapti ir Darreno Aronofsky filmo apie Betmeną pagrindu, bet šis projektas taip ir neišvydo dienos šviesos.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Milleris parašė dviejų filmų (antrosios ir trečiosios dalių) apie Robotą policininką („RoboCop“) scenarijus, tačiau Holivudo prodiuseriai nepasitikėjo dailininko talentu, todėl scenarijai buvo nuolat keičiami ir taisomi. Tada Milleris prisiekė, kad niekad neatiduos ekranizuoti savo komiksų Holivudui.

1991 m. pasirodė pirmoji komikso „Nuodėmių miestas“ („Sin City“) dalis, kurioje Milleris pateikė radikalią, nespalvotą kriminalinio pasaulio viziją ir kruvinus jo personažus. Puikiais dialogais pasižymintis komiksas netrukus tapo kultiniu. Prodiuseriai iškart pradėjo kalbinti Millerį ekranizuoti komiksą, tačiau tik Robertui Rodriguezui pavyko įtikinti Millerį perkelti komiksą į ekraną ir tapti filmo bendraautoriu režisieriumi. Kadangi Milleris neturėjo jokios patirties šioje srityje, savaitę prieš prasidedant filmavimui įsikišo Amerikos režisierių sąjunga, kuri sustabdė filmavimą: JAV filmus gali režisuoti tik šio susivienijimo nariai. Kad išgelbėtų filmą, Rodriguezas atsisakė narystės bei įdarbino filme savo draugą Quentiną Tarantino, padėjusį sukurti epizodą „Big Fat Kill“. „Nuodėmių miesto“ premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Filmas laikomas viena geriausių kada nors sukurtų komiksų ekranizacijų, Milleris net suvaidino jame mažytį kunigo vaidmenį. Planuojama sukurti dar du „Nuodėmių miesto“ tęsinius.

Po filmo sėkmės Milleris liovėsi šnairuoti į Holivudą ir leido ekranizuoti dar vieną savo šedevrą „300“, kurio pagrindas – 1962 m. sukurtas Rudolpho Mate filmas „300 spartiečių“, pasakojantis apie 480 m. pr. Kr. prie Termopilų vykusį mūšį. Šį filmą Milleris mėgo vaikystėje, todėl nusprendė papasakoti jį komiksų vaizdais. Kaip ir „Nuodėmių mieste“, naujojo filmo kūrėjai nutarė tiksliai perkelti į ekraną Millerio piešinių stilių. Aktoriai vaidino „nuogame“ žydrame fone be jokių dekoracijų. Vėliau tas fonas buvo pakeistas kompiuterių generuotais komiksiniais vaizdais.

Pagal reklaminę filmų medžiagą parengė Kora Ročkienė