B klasės gyvenimas

„Sulaužytos gėlės“

Svarbiausias šios savaitės filmas – Jimo Jarmuscho „Sulaužytos gėlės“ (BTV, balandžio 1 d. 23.50). Man tai – vienas geriausių, jei ne pats geriausias, režisieriaus filmas. „Sulaužytos gėlės“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyriškį Doną (Bill Murray), kuris kitą rytą po to, kai jį paliko mylima mergina, gauna laišką iš anoniminės senų laikų draugės. Iš laiško jis sužino turįs devyniolikmetį sūnų. Donas bando spėti, kuri iš buvusių mylimųjų parašė laišką. Jis išsirengia į kelionę, aplanko keturias kadaise mylėtas moteris, kurias suvaidino Frances Conroy, Jessica Lange, Sharon Stone ir Tilda Swinton.

Be abejo, tai kelio filmas. Kelias – banali gyvenimo metafora, bet juk Jarmuschas yra iš tų kino stebukladarių, kurie banalybes sugeba paversti tikrais atsivėrimais. Todėl „Sulaužytos gėlės“ kiekvienam gali tapti ir kelione į save, į savo gyvenimą. Filmas prasideda kaip komedija, bet po truputį darosi vis niūresnis ir net, sakyčiau, tragiškesnis. Rodydamas savo herojų, Jarmuschas priverčia susimąstyti apie save. Apie praėjusias meiles, kurios galiausiai tampa slogiais praeities fantomais (ar ne todėl nemėgstame susitikti net su pačių nekalčiausių savo nuotykių personažais?). Apie tai, kas yra bendravimas, nes ne vienam jį patį primins tas ištisas dienas po tuščius namus dykinėjantis Murrey’aus personažas. Apie gyvenimo smulkmenas, bet kartu ir reikšmingas detales, kurios kada nors gali nulemti viską. Man pasirodė, kad šiame filme Jarmuschas teigia buvimo dabar svarbą. Parodo, kaip svarbu išgyventi kiekvieną dieną, susitikimą, akimirką. Ne todėl, kad kitos paprasčiausiai gali nebūti, bet todėl, kad tą kitą būsime jau kiti, kitokie.

Vaikystėje ir jaunystėje kino kritiko sūnus Jarmuschas pasimėgaudamas žiūrėjo B klasės filmus, jau tada jo nedomino Holivudo spindesys. „Sulaužytose gėlėse“ jis rodo B klasės Ameriką – maži miestukai, pakelių moteliai, gyvenimo patirties nuvargintos gražuolės, kurios vis dar tiki amerikietiškos svajonės likučiais... Tai universalu, nes kiekvienas gyvename B klasės gyvenimą. Kaip ir Jarmuscho filmas, jis nuaustas iš aliuzijų, nepasakytų dalykų, prielaidų. Kaip ir filmas, jis skatina pajusti savarankiško prasmių atradimo ir dviprasmiškų situacijų interpretavimo malonumą. Gal net malonumą iš naujo atrasti savo praeitį?

Jarmuschui patinka Billas Murray, vėl išpopuliarėjęs po Sofijos Coppolos filmo „Pasiklydę vertime“. TV3 (31 d. 22.35) primins 1997 m. sukurtą Jono Amielio filmą „Žmogus, kuris žinojo per mažai“, kuriame aktorius sukūrė pagrindinį vaidmenį. Kaip jau supratote iš vieną garsiųjų Hitchcocko filmų perfrazuojančio pavadinimo, tai prarastos tapatybės temą išnaudojančių trilerių parodija. Murray vaidina naivų „Blockbuster video“ firmos darbuotoją Volesą, kuris iš JAV keliauja į Londoną, kad ten su broliu atšvęstų gimtadienį. Brolis nusiunčia Volesą į „Gyvenimo teatrą“, nuo kurio ir prasideda įvairūs nesusipratimai, nes naivuolis palaikomas kitu žmogumi. Visai kaip Hitchcocko filmuose.

Panašiai kaip Hitchcocko filmas prasideda ir Paulo McGuigano 2006 m. filmas „Laimingas skaičius... kitas“ (LNK, 31 d. 21 val.). Jaunas vyriškis (Josh Hartnett) vieną dieną praranda viską, atvyksta į Niujorką pas draugą Niką, bet šio neranda, o būtent draugo bute Hartnetto herojų aptinka mafijozai, kurių jis niekaip negali įtikinti, kad yra tik atvykėlis. Paaiškėja, kad Nikas yra skolingas pusei Niujorko, bet mokėti teks svečiui. Mokestis taip pat neįprastas: du tarpusavyje kariaujančių mafijų klanų „krikštatėviai“ užsako vaikinui nužudyti vienas kitą. Režisierius daro viską, kad kuo labiau suveltų siužetą ir kad „Laimingas skaičius... kitas“ šaudymais, gaudymais, pagreitintais ir sulėtintais vaizdais primintų Quentino Tarantino ar Guy’aus Ritchie filmus. Jį išgelbsti tik puiki scenografija (ypač didelį įspūdį man padarė tapetai ir mafijozų „pilių“ interjeras) ir įspūdingas aktorių ansamblis: taip pat vaidina Bruce’as Willisas, Morganas Freemanas, Benas Kingsley, Lucy Liu.

Daug geresnių vertinimų sulaukė Marko Illsley 1999 m. filmas „Laimės miestas Teksase“ (LNK, 30 d. 20.10), pelnęs kelis Sandanso festivalio apdovanojimus. Tai pasakojimas apie du iš kalėjimo pabėgusius vaikinus, kurie įsigudrina apsimesti seno namelio ant ratų savininkais, norinčiais pradėti grožio konkursų verslą mažame Teksaso miestelyje. Miesto gyventojai yra pasirengę viskam, kad tik jų dukrelės patektų į mažosios mis konkursą. Tačiau du vagišiai jau nusitaikė į vietinį banką…

F. Gary Gray’aus filmo „Itališkas apiplėšimas“ (LTV, balandžio 1 d. 21 val.) herojai pavagia aukso luitus iš itin saugomų Venecijos rūmų, tačiau kai atrodo, kad jie pagaliau yra saugūs, paaiškėja, kad gaujos narys Styvas (Edward Norton) nori viską turėti pats vienas ir yra pasirengęs atsikratyti draugų. Edwardą Nortoną galėsime prisiminti ir pasižiūrėję jo paties režisuotą komediją „Mylėk ir tikėk“ (LTV2, 2 d. 22.10), kurią pamėgo visi lietuviški kanalai. Tai – žavus pasakojimas apie du vaikystės draugus, kurie užaugę tapo vienas kunigu, kitas – rabinu, ir pamilo tą pačią merginą.

Peteris Webberis neseniai sukūrė filmą apie Hanibalo Lekterio jaunystę, ir paaiškėjo, kad jo kultivuojamas aukštas meninis stilius, užtamsinti kadrai ir išraiškingos meninės detalės visai netinka pasakojimui apie tai, kaip atsiranda žudikai maniakai. Tačiau visa tai pasiteisino jo 2003 m. filme „Mergina su perlo auskaru“ (LTV, 4 d. 23.10), pasakojančiame, kaip savo šedevrą sukūrė Johannesas Vermeeris. Veiksmas nukelia į 1665 m. Olandiją, Delftą. Septyniolikmetė Grit turi dirbti, kad padėtų savo šeimai. Ji pradeda tarnauti Vermeerio šeimoje ir atkreipia šeimininko dėmesį. Tačiau nelaukite meilės romano – režisierių domina dviejų personažų, kuriuos suvaidino Scarlett Johansson ir Colinas Firthas, dvasios draugystė, jų intuityvus šviesos ir spalvų pojūtis.

Balandžio pirmą reikia juoktis. Geriau tai daryti kartu su Jacques’u Tati. Jo 1958 m. filmas „Mano dėdė“ (LTV2, 1 d. 18.15) dažnai atsiduria tarp svarbiausių ir geriausių visų laikų filmų. Tati čia jau vaidina poną Julo, gyvenantį sename name su giminaičiais. Ponai Arpeliai gyvena itin šiuolaikiškame name. Tati rodo kontrastus tarp turtingų buržua ir paprastų žmonių gyvenimo ir, žinoma, pasisako už visas individualizmo formas. „Mano dėdė“ kartais pavadinamas senamadišku. Tačiau tai ne modernumo, bet save šiuolaikiškais laikančių turtuolių satyra. Tati sakė: „Mane trikdo ne tai, kad statomi nauji namai, bet kad statomos kareivinės. Nemėgstu būti mobilizuojamas, nemėgstu mechanizacijos. Gyniau mažą kvartalą, ramų kampą nuo greitkelių, oro uostų, organizacijų, modernaus gyvenimo formų, nes netikiu, kad geometrinės linijos gali padaryti žmones malonius.“

Jūsų – Jonas Ūbis