Išnykęs, kad atsirastų

John Fare. 1961 m.

Išnykimas kultūrai tiek svarbus, kad su tam tikromis išlygomis visą kultūrą galima apibūdinti kaip nyksmą.

Viena tokių pastaruoju metu vis dažniau prisimenamų kertinių nyksmo kultūros asmenybių ir buvo Johnas Fare (Charles Faré), skandalingai išgarsėjęs maždaug tarp 1964 ir 1968 m. savo šokiruojančiais performansais, atliktais įvairiuose Kanados ir Europos miestuose. Jų metu, o juose dalyvaudavo tik keletas išrinktųjų, Johnas Fare, padedamas kibernetinių technologijų specialisto, atliko keletą auto- (ar anti-) chirurgijos ir organų transplantacijos operacijų. Įsimintinų akcijų metu apstulbusių žiūrovų akivaizdoje jam buvo amputuoti du rankų ir aštuoni kojų pirštai, išimta akis, nupjautos abi sėklidės, nulupta nemažai dešiniosios rankos ir įvairių kitų kūno dalių odos gabalų, į jų vietą įmontuojant keistus dekoratyvinius pakaitalus.

1968-aisiais (kitais duomenimis – 1971-aisiais) Johnas Fare atliko paskutinį ir radikaliausią savo performansą, kurio metu nusižudė – asistentas robotas jam nukirto galvą.

Tačiau šiuolaikinės dailės tyrinėtojai iki šiol nesutaria dėl savižudybės datos, vietos, o svarbiausia – ar šio performanso metu menininkas tikrai nusižudė. Jo kūnas niekada nebuvo rastas, palaidojimo vieta taip pat nežinoma.

Beje, mums bene įdomiausi Johno Fare biografijos aspektai – fragmentiški ryšiai su Lietuva ir trumpas kontaktas su fluxus siela – Jurgiu Mačiūnu.

Johno Fare tėvai, kelerius metus gyvenę Vilniuje, paliko Lietuvą 1936-ųjų pradžioje. Tėvas – stambios įmonės buhalteris, motina – prancūzų kalbos mokytoja. Johnas Charles’as Fare gimė tų pačių 1936 metų pabaigoje jau Toronte.

Baigęs Toronto „Forest Hill“ kolegiją, 1959 m. Fare išvyko į Londoną ir įstojo į prestižinę Barletto architektūros mokyklą. Nors jam pranašauta puiki architekto ateitis, staiga metė studijas ir išvyko į žemyninę Europą – kurį laiką gyveno Danijoje, po to Vokietijoje. Kelis kartus (1963 ir 1965 m.) apsilankė Niujorke. Apie 1962-uosius vėl grįžo į Kanadą.

Remiantis kiek padrikais kelių Jurgio Mačiūno bendražygių liudijimais, 1963 m. vasarą Johnas Fare buvo kelis kartus užsukęs į Mačiūno įsteigtą „AG Gallery“ Medisono aveniu, Niujorke. Čia jie ir susipažino. Greičiausiai tam įtakos turėjo ir abiejų – architektų – išsilavinimas, ir tai, kad abu atsisakė pelningos karjeros. Pasak liudininkų, tada Fare ir susipažino su fluxus idėjomis, nors jos vis dėlto buvo tolimos kanadiečių menininkui.

Tai liudija ir kitas, įsimintinesnis, Mačiūno ir Fare susitikimas 1965 m. liepos 4 d. viename iš fluxus vakarėlių Sinematekoje, kur japonų menininkė Shigeko Kubota atliko performansą „Vaginos tapyba“. Šis vakaras liudininkams įsiminė būtent dėl ginčo, įsiplieskusio tarp Mačiūno ir Fare. Sunku pasakyti, apie ką jiedu kalbėjosi visą vakarą, atsistoję nuošaliau, tačiau buvo matyti, kad abu karščiuojasi. Ko gero, Johnas Fare mėgino įkalbėti Mačiūną prisidėti prie jo performanso ir leisti rengti jį „AG“ galerijoje. Tačiau Mačiūną tarsi kas įgėlė ir staiga nesusivaldęs jis suriko: „Tai beprotybė! Žmogau, tu išprotėjai! Tai iškrypimas!!!“ („It’s madness! You’re crazy, man! It’s perversion!!!“) – ir nėrė šalin į performansą stebinčią minią. Liudininkai prisimena, kad netrukus labai susierzinęs dingo ir Johnas Fare. Tai buvo paskutinis šių menininkų susitikimas.

Tačiau Johnas Fare tęsė savo veiklą ir atkakliai formavo originalią pasaulėžiūrą, kurią vadino „amputacine, ar nyksmo, estetika“, grįstą būtent kūno transformacijomis.

Raimundas Malašauskas, kuriam Fare istorija pasirodė įdomi, nusprendė apibendrinti Fare idėjas ir žinias apie jį „Paskutinio kūrinio pagal John Fare“ ar „Paskutinės John Fare dalies“ („The Last Piece by John Fare“) projekte – suburti menininkus ir teoretikus į „John Fare bendriją“ ir apmastyti galimą pastarosios misiją, struktūrą ir tikslus: skirtingose pasaulio vietose, skirtingu laiku generuoti seriją diskursyvių veiksmų, interpretacijų ir kontekstų, apmąstant nyksmo filosofijos palikimą.