Kad pamatytum pasaulį…

A. Baryso nuotr.

Džiaugiuosi nauja Antano Ramono kūrybos rinktine, kurią rašytojo šešiasdešimtmečio proga netikėtai išleido leidykla „Tyto alba“.

Rinktinėje spausdinami kūriniai iš visų prieš tai buvusių Ramono knygų – novelių rinkinių „Šiaurės vėjas“ (1984) bei „Lapkričio saulė“ (1989), apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ (1991) ir po mirties pasirodžiusio esė, novelių, miniatiūrų, apysakos, apmąstymų rinkinio „Ramybės kalva“.

Cituoju leidyklos mintį: „Užmarštis Antano Ramono kūrybai negresia, atvirkščiai – prieš porą dešimtmečių leistos jo knygos yra tapusios ieškoma retenybe. Į šią rinktinę įdėti „Balti praėjusios vasaros debesys“ tiesiogine prasme prikelti iš pelenų – beveik visas atskira knyga išleistos šios apysakos tiražas buvo sudegęs.“

Apie Antaną Ramoną yra rašyta, niekas nebeginčija jo kūrybos nemarumo, tačiau man norėtųsi keliais žodžiais apsakyti jausmą, kuris kyla kiekvieną kartą įsigilinus į vieną ar kitą jo tekstą.

Svarbu ne tai, kad Antano neįmanoma skaityti prabėgomis. Po pasaulio pievas vaikštinėja, grybauja arba šiaip sėdinėja daug įdomių autorių, kuriuos skaitant užgniaužia kvapą, tačiau nė vienas iš jų nesukūrė tokio stebuklo, kuris pavyko Antanui. Galima bandyti formuluoti, apie ką rašo Ramonas, tačiau kad ir ką pasakytum, viskas bus tiktai greta – į dešimtuką nepataikysi.

Girdėjau vartojant tokį terminą kaip meditatyvinė proza, tačiau niekas tiksliai nežino, kokiems tekstams šitoks apibrėžimas taikytinas. Be to, jis vis tiek neapglėbtų visų Ramono tekstų aspektų. Aš tai suvokiau tik dabar, kai pabandžiau užrašyti keletą prisiminimų apie Antaną. Ir vienaip sakinius dėliojau, ir kitaip, kol galų gale susiprotėjau: nieko tokio, kas bent kiek atspindėtų Antano pasaulį, neįmanoma parašyti, yra tik vienintelė išeitis: skaityti jo paties tekstus.

Nes Antano Ramono tekstai nėra įprastiniai istorijų pasakojimai, nors juose ir šmėkščioja įvairiausi personažai ir jų likimų atplaišos. Netgi tai, kaip jis apsakinėja kokio nors valkatos nuopuolį, iš tikrųjų yra visiškai kas kita. Nėra jo istorijose holivudiško veiksmo šuolių, nerasime ir lietuviškų pagraudenimų ar besaikių patyčių.

Pirmiausia noriu pasakyti keletą žodžių apie kažkada sudegusią apysaką „Balti praėjusios vasaros debesys“ (1991). Jeigu nuoširdžiai, tai ir būtų visi mano prisiminimai apie Antaną. Tai toks kūrinys, kurį stengiesi skaityti kuo lėčiau, kad tik jis nesibaigtų, nes už kiekvienos eilutės, už kiekvieno žodžio jauti niekur neišėjusį gyvą žmogų. Ką nors geriau, kaip nors gyviau apie jį pasakyti neįmanoma. Kūrinio pasakojimo tėkmė ir taip lėta, o skaitydamas stengiesi ją dar sulėtinti. Norisi ją sustabdyti.

Niekaip neįstengiu išreikšti minties, kuri knieti: Antano Ramono tekstai nėra vien tik literatūra.

Pabandysiu paaiškinti. Visi žmonės vienaip ar kitaip transformuoja savo ilgesį: vieni tirpdo jį degiuose skysčiuose, kiti kopia į everestus ar daužo brangius servizus, o Antanui pavyko jį sutalpinti į žodžius ir sakinius. Norint jį suprasti, reikia pažaboti išprotėjusį savo protą. Nes Antanas rašo apie tai, ko paprastai niekas nepastebi, nemato, nekreipia dėmesio: jis rašo apie tą vietą, kur jis yra, kur apskritai vyksta gyvenimas, ir tai šokiruoja.

Ne, ne tai, ne tik tai. Sąmoningai registruodamas tai, ką mato, ką girdi ar sako, pačius paprasčiausius dalykus, Ramonas tarsi pats atsibunda ir drauge pažadina skaitytojo dvasią, priverčia ją nustebti nežinia dėl ko, dėl pačios egzistencijos.

Dabar galima būtų pabaigti aukščiau pradėtą mintį: žmogų, kuris pajėgia vadelėmis įtempti žąslus ir sustabdyti putojantį, šuoliuojantį savo protą, Antano Ramono tekstai veikia kaip tekantis vanduo. Jo tekstų poveikį galima lyginti su mantrų poveikiu. Įdomiausia tai, kad, sakytum, neįmantrus aplinkos aprašinėjimas sukuria, perteikia ne literatūros, o gyvos egzistencijos įspūdį: jautiesi taip, tarsi šalia sėdėtų Antanas. Manyčiau, kad šitaip berašydamas ir pats Antanas patekdavo būtent į tokios jausenos lauką. Pats aprašinėjimo procesas yra kaip tie žąslai: sutramdo ilgesio beprotybę ir transformuoja ją į nenusakomą švelnumą. Vėliau jam atrodo, kad netiksliai perteikė laiko tvinksėjimą, kad iš tikrųjų gyvenimas visiškai ne toks, tačiau jausmas, kad per daug tekstuose prisirinko švelnumo, – tai tik netikėjimo savo sielos galiomis išraiška. Tokiu atveju žmogus elgiasi kaip vaikas: atranda stebuklingas dureles, tačiau pats tuo netiki. Taip nebūna, atseit.

Apysakoje „Balti praėjusios vasaros debesys“ Antanas Ramonas kaip nuogas, be kaukės.

Neseniai girdėjau nuomonę, kad Antano Ramono jau nebėra, kad jis niekam neįdomus, nors mokyklose susipažinti su jo kūryba privalu. Tą kartą aš pritariau tokiai minčiai, sakydamas, kad gyvojoje tautos sąmonėje nebėra ne tik Ramono, bet ir Broniaus Radzevičiaus, daugelio kitų.

Geriau pagalvojęs, norėčiau paneigti savo paties nuomonę. Aišku, paviršiuje, žiniasklaidoje, kriminalinėse kronikose, politikų pasilakstymuose, kazino salonuose ar jaunimo vakarėliuose jų nesimato, jie užmiršti, tačiau paviršiai visada ir liks tiktai paviršiais – jie priklauso nuo vėjų krypties ir kritulių pobūdžio.

Gelmės net nežino, kas vyksta paviršiuje.

Nieko tikresnio, negu Antanas pats apie save paporino, neįmanoma pasakyti, tačiau kai kuriuos faktus iš mūsų greta tekėjusių gyvenimų išdrįsiu paminėti.

1966 metų lapkritis. Mano pirmoji paskaita Vilniaus universitete grįžus iš armijos. Nedrąsiai pėdinu į didžiąją auditoriją, kurioje vyks Ričardo Mirono bendrosios kalbotyros paskaita. Šurmuliuojančioje moteriškoje apsuptyje pastebiu kelis vyrukus galiorkoje, prie jų ir prisišlieju. Klesteliu greta paskutiniojo, nes jis vienas, o kiti – priekyje – grupelėje. Tarp jų ir Antanas. Kai kurie iš jų grįžteli pasižiūrėti, kas čia toks įsliūkino.

Kaip vėliau paaiškėjo, pataikiau pritūpti šalia vyruko, kuris buvo nuolatiniu pašaipų objektu – taip sakant, grupės linksmybės šaltinis dėl akivaizdžių jo mąstymo ir elgesio nukrypimų nuo normos. Tad ir aš iš pradžių buvau priskirtas prie nukrypėlių kategorijos.

Antanas tuo metu buvo ypač sarkastiškas ir dygus. Ne tik mudu, bet ir visi grupėje juodojo humoro kalba bei kategorijomis bendravome kone visus pirmuosius metus.

Kitaip vargu ar buvo įmanoma. Sigitas Parulskis neseniai rašė, kad jo karta bijo kalbėti atvirai ir nuoširdžiai apie svarbiausius gyvenimo dalykus. Apie mus, ypač apie Antaną Ramoną, galėjai pasakyti tą patį. Sarkazmu, juoduoju humoru jis dangstė savo švelnumą ir romantiką. Jis apskritai bijojo ką nors arčiau prisileisti, ir tai lėmė ne tik politinė situacija, visuotinė baimės atmosfera, bet ir jo patirtis šeimoje – Antano santykiai su motina, o juo labiau su tėvu, kažkodėl buvo šalti, ir nuoširdūs atsivėrimai kitam žmogui jam apskritai atrodė nenormalūs, iškreipti. Galima spėti, kad dėl santykių šeimoje, taip pat dėl svajonės apie jūrą kaip apie išsigelbėjimą, jis ir buvo patraukęs mokytis į Taliną.

Iki galo tai suvokiau gerokai vėliau, po trejų draugystės metų, kai mečiau anglistikos studijas ir išvykau į Kauną. Po kurio laiko ant savo namų slenksčio išvydau Antaną, ir jis tuomet pareiškė, kad dabar tai jau viskas, jis pasiduoda, nes neturi jėgų priešintis draugystei, kalbu apie dvasinį bendravimą, tai esą stipriau už jo savigynos bastionus. Netrukus jis taip pat išėjo akademinių atostogų, nes, kaip netyčia prasitarė, niekas net nepastebėjo, kad manęs nebeliko kurse: viskas tekėjo kaip ir anksčiau. Kitaip sakant, jį įskaudino tai, kad niekas nepasigedo staiga dingusio vieno žmogaus.

Antano sarkazmas atsitraukė po pirmųjų bendravimo metų. Vasarą mudu susiruošėme į kelionę: patraukėme prie Baltosios jūros ir joje plytinčių Solovkų salų: švininis dangus, dar daugiau švino vandeny.

Iš tos kelionės įstrigo vienas epizodas.

Kai įsiskverbėme tolokai į taigą ir pasistatėme palapinę, aš, Antano neperspėjęs, be jokio pasiruošimo, be kompaso, išmoklinau į taigą ir, žinoma, pasiklydau. Gerą pusdienį klaidžiojau pelkėtais gūdžiais miškais, jau buvau praradęs viltį atrasti mūsų palapinę, kai netikėtai ant jos beveik užlipau. Antaną radau gulintį viduje, jis nieko nesakė, bet kai abu pakankamai atitokome, prisipažino, kad jam staiga panūdo grįžti namo. Buvau įsilipęs į beržą, sakė, ir staiga užplūdo tokia klaiki nostalgija, kad ilgiau tverti nebeįmanoma, keliaujam atgal. Aš dar nebuvau iki galo prisisotinęs klajonių, bet teko nusileisti: jei jis ko nors taip užsimanydavo, sulaikyti būdavo neįmanoma.

1968 metų rudenį, kaip studentams įprasta, išsinuomojome su Antanu kambarį netoli Rasų kapinių. Manėme, kad kartu gyvenant svaigaus bendravimo šventė niekuomet nesibaigs, tačiau apsirikome. Mūsų santykius reikėtų apibūdinti kaip aktyvuojančius: smagu dalytis idėjomis, istorijomis, bendraudami įsijaudriname, vieno pastabos apie kitą stimuliuoja, skatina judėti pirmyn, tačiau kai reikia ilgesnį laiką būti kartu ir dirbti, atsiranda įtampa, kyla poreikis atsitraukti ir pailsėti.

Kartą iš toliau atvažiavo pas mane panelė vienai dienai į svečius. Antanas pareiškė, kad pernakvos pas draugą ir išėjo. Vėliau, gal po kokio mėnesio, paaiškėjo, jog jis net nebandė kur nors prašytis, o prasnaudė akmeninėje nišoje universiteto kiemelyje žvelgdamas į Šv. Jonų bažnyčios bokštus. O ruduo buvo, ne vasara. Netyčia jis apie tai prasitarė, smulkiau nieko nepasakojo.

Kambariu dalijomės visus metus, nors prisimenu tik keletą vaizdų: baltų koklių krosnis, Antanas su buto šeimininku, kuris moka groti akordeonu, atsirėmę nugaromis į krosnį, plepasi apie gūdžią tautos praeitį, Antanas su baltomis vilnonėmis kojinėmis, nes kambaryje šaltoka, o kai jis paima ką nors skaityti, geriau išeiti į stotį paspoksoti į žmones, kadangi nugara jauti, kad žmogui reikia laisvės ir vienatvės.

Namas buvo prie pat geležinkelio, kuriuo dieną naktį dunksi traukiniai.

Tame bute Antanas pragyveno apie trejus metus. Vėliau, kai aš išvažiavau, jis ten pasiliko vienas – kol baigė mokslus.

Tais metais mes išsiskyrėme, tačiau draugystė išliko visam laikui: dažnai susitikdavome, dalijomės gyvenimo vieškeliuose patirtais įspūdžiais ir ketinimais.

Dar keletą kartų drauge keliavome. Pavasario atostogų metu susiruošėme traukiniu į Tbilisį, o kitą vasarą – į Uralą, grįžome pro Permę ir tuometinį Gorkį Volgos upe garlaiviu. Dar po metų ar dvejų vaikštinėjome po Karpatų kalnus.

Sunku ką nors suprantamai pasakyti kitiems apie žmogų, vien tik vardijant nueitus kelius ar nuveiktus darbus. Nes iš esmės nesvarbu nei ką žmogus padarė, nei ko nepadarė. Atrodo, kad ir smulkiausiai suregistruoti įvykiai neatspindi tikrojo ano laiko skambėjimo.

Lyg ir neatspindi, ir drauge kiekviena mažiausia smulkmena – tarsi pro šalį praėjusios dvasios atspindys veidrodyje.

Perskaitai Antano Ramono novelę „Vilniaus Jorikas“ (1989) apie miesto kvailelį – poetą Jonelį Kristalevičių, ir staiga suvoki: pasirodo, ir praeities įvykiai, ir vaizdai pajėgūs taip sukrėsti ir apstulbinti, kad lieka tik nusilenkti prieš meistro ranką: atgaivindamas aplinkos detales, Antanas tarsi atvėrė vartus amžinam jų egzistavimui, tuo lyg ir gimdydamas mintį ar suvokimą, kad kiekvienas koja paspirtas ar užmintas akmenukas byloja apie niekur neišnykstantį amžinybės pojūtį.

Nors novelė apie Jonelį Kristalevičių kur kas imlesnė, o ir pats Jonelis Kristalevičius ne akmenukas. Ramonas neprisidengdamas lygina jo likimą su savuoju, o teksto įtaiga tokia stipri, kad esi priverstas ne patikėti, o visais kūno plaukeliais pajusti grėsmingą, skausmingą, nepermaldaujamą epochos tėkmę.

Ramonas tarsi atveria gyvenimo baigties stepes, kuriose aiškus tirpstančių gyvenimo fragmentų suvokimas nustelbia pavojaus varpus ir tragediją.

Tai jau visiškai kitas Ramonas negu apysakoje „Balti praėjusios vasaros debesys“. Atsiveria nenusakomai blaivi, erdvėse skambanti egzistencijos trapumo pajauta: iš jo gyvenimo suvokimo skalės pasitraukė pašaipa sau pačiam ir ypač egzistencijos atžvilgiu.

Lyg šiandien matau, kaip iš senojo universiteto auditorijų lekuodami kylame į kalną, Vingio parko link, kur netrukus bus mūsų fizinio lavinimo pamokėlė, paskaita ar kaip ją ten pavadinsi. Antanas į mokslus žiūri rimtai, jis nenori ir net nepajėgia praleisti paskaitų, bet man tos akimirkos prisimena ne todėl. Detales aš jau seniai užmiršau. Man iki šiol svarbus tiktai pats žmogaus buvimo faktas. Grynos, nuogos, veržlios energijos pojūtis, kuris įsiskverbė visiems laikams. Būtent tokios, ramoniškos energijos, kuriai tragiškieji gyvenimo aspektai dar toli. Arba saulė yra, arba jos nėra.

Nors kartais galima nujausti, ypač atbuline data, kai saulė (t.y. žmogus) jau nebenori šviesti.

Štai toks epizodas iš kelionių Karpatų kalnais. Slidinėjam per samanotus kalnų akmenis siaurais takeliais. Artėja šaltoka naktis. Laikas pagalvoti apie nakvynę, o aplinkui kaip tyčia vien vaiduokliškos vietos, nejauku ir nesaugu būtų kur nors glaustis. Sveikas protas diktuoja, kad reikia atkakliai brautis pirmyn ir ieškoti bent kiek įmanomos vietos nakvynei.

Sakytum, išlikimo instinktas turėtų palaikyti dvasią ir kilnoti pavargusias kojas.

Antanui tai nė motais. Jis pasiruošęs gulti čia pat, kur stovi, ir miegoti. Jis nebenori nieko ieškoti. Visos pastangos susirasti žmoniškesnę vietą jam atrodo juokingos ir nevertos dėmesio: prisimenant kitus jo gyvenimo epizodus, galima teigti, kad jam apskritai menkai rūpėjo šio gyvenimo patogumai.

Jam buvo svetimas savisaugos instinktas. Ne pats instinktas, o būtent pastangos apsirūpinti, patogiau įsitaisyti. Kaip įrodymą galiu pateikti tokį pavyzdį: kai pasigerdavo, jis griūdamas neištiesdavo rankų kritimo smūgiui sušvelninti. Plodavosi į žemę tiesus kaip stulpas, net keliai nesulinkdavo. Jeigu krisdavo, tai tiesiai ant nosies, nors ten paprastai kabodavo akiniai. Ne kartą teko juos užsakinėti iš naujo.

Šita jo savybė pasireikšdavo visame kame: ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose.

Tais laikais, pabaigus mokslus, būtina buvo atidirbti kelerius metus pagal paskyrimą. Neprisimenu, į kokią mokyklą Antanui būtų tekę vykti, tačiau jis niekur nevyko. Nuvažiavo pas tetą į Telšius ir pareiškė, kad pagal paskyrimą nedirbs. Sėdi miesto smuklėje ir gurkšnoja vynelį. Tuo visos jo pastangos ir pasibaigė. Elgėsi panašiai kaip Gandhi – tylus protestas, ir jokių pastangų. Kas bus, tegu būna. Taip ir sėdėjo, kol teta neišrūpino vietos Telšių kraštotyros muziejuje.

Muziejuje darbas jam patiko, nes galėjo daug laiko skirti skaitymui, dažniausiai atstojančiam patį gyvenimą. Muziejai, bibliotekos buvo jo tikroji gyvenimo vieta, būtent, ne stotys, bet bibliotekos. Jis kruopščiai studijuodavo vieną ar kitą istorinį laikotarpį, užsirašinėdavo visokiausius duomenis, taip pat ir nugirstus kalbos perliukus į korteles ir, kas keisčiausia, sugebėdavo jomis pasinaudoti. Yra sakęs, kad jis pirmiausia skaitytojas, ir tik po to rašytojas, nors netikėtai išplaukiančios pastabos apie rašymą liudijo, kad toji mintis niekada jo nepalikdavo. Kartą vasarą, gulėdamas Švėkšnoje ant šieno, taip ir pareiškė: pagaliau supratau, kas yra rašymas, nors kalbėjomės visai apie kitką.

Rašymas jam prilygo meditacinės būsenos sužadinimui. Jis apskritai gebėdavo kyburiuoti nenusakomoje būsenoje, ką liudija ir jo pomėgis žvejoti, bet, matyt, norint tokį jausmą perkelti ant popieriaus, reikėjo persijungti į dar aukštesnę pavarą.

Telšiuose, kur gyveno jo teta, pagrindinė ir vienintelė jo globėja, šmėkščioja ir keletas kitų vardų. Pirmiausia tai susiję su Antano aistra senoms knygoms. Vilniuje jis niekada neaplenkdavo antikvariato, o prisimindamas Telšius užsimindavo, kokią fantastišką biblioteką turįs vyskupas Petras Maželis. Kai anas mirė ir buvo pradėtas parceliuoti jo turtas, bibliotekos dalis, matyt, ne be tetos pastangų, pateko ir pas Antaną. Tačiau chronologinė įvykių seka, matyt, buvo kitokia, nes prieš užrašydamas šias eilutes pasitikrinau: Petras Maželis mirė 1966 m. gegužės 21 d., o mudu su Antanu susitikome tik tų pačių metų rudenį. Tuo metu jis dar kalbėdavo apie Petrą Maželį kaip apie gyvą, valdantį vyskupą, ir net ne vienerius metus. Vadinasi, kažkas negerai su mano atmintimi arba tai būdavo kalbos apie praeitį, kurią aš suvokiau kaip dabartį. Nevertėtų ir minėti tokio mano nesusivokimo, jeigu paties Antano gyvenime kelios epochos nebūtų tekėjusios viena vaga, ką liudija jo kūriniai.

Telšiuose lankiausi pas jį tik vieną kartą. Buvo žiema, vaikštinėjome ledu ant Germanto ežero, yra išlikusios kelios tų dienų nuotraukos, bet, prisimenu, tą kartą nepersigėrėme, nes Antanas kažkaip neįprastai rūpestingai nenorėjo skriausti muziejaus kolegų, o ir patį muziejų su visais jo rinkiniais jis vertino kaip pačią istoriją, kuri jam buvo gyvesnė už nūdieną: it gyvas brangus kūdikėlis ant sidabrinio padėklo.

Po metų jį paėmė į armiją, o grįžęs jis vėl sėdėjo ant slenksčio ir nieko nedarė. Norėjo į Vilnių, o patekti į sostinę tais laikais be registracijos, neturint paskyrimo, nebuvo taip paprasta.

Antanas tiesiog pareiškė norą ir laukė. Arba iš anksto žinojo, kad viskas bus taip, kaip jis nori.

Nors tikriausiai buvo dar kitaip. Tokiais kritiniais momentais Antanas nutaisydavo neaiškios kilmės šypseną ir gūžčiodavo pečiais: dingojosi, kad nereikia baimintis jokios išeities, ir jam būdavo keista, kodėl kiti baiminasi.

Manau, draugai sutvarkė jo popierius, ir tokiu būdu jis pateko į Vilnių.

Kartą Vilniuje aš jį sutikau su kostiumu ir gėle rankoje. Pažįstant Antaną, tai atrodė beveik neįmanoma, ir drauge tai reiškė, kokia jam svarbi toji diena – dėl tuščio pasirodymo jis niekuomet nesistengė atrodyti geriau. Kaip tuoj paaiškėjo, jis susiruošė lemtingam pokalbiui su savo širdies dama. Žvelgiant iš šios dienos varpinės, galima teigti, jog tai priminė XIX amžiaus ritualą. Nors šiaip jis mėgdavo papliaukšti apie smagius panelių užpakaliukus, tačiau niekada negalėjai pasakyti, kada jis kalba rimtai, o kada juokauja. Tąkart geriau buvo juokelių nelaidyti, lygiai kaip ir einant pro Aušros vartus – jis bet kokiu oru nusiplėšdavo nuo galvos kepurę, nors neteko matyti, kad kada nors būtų traukęs į bažnyčią maldos reikalais: jo santykis su Aukščiausiuoju buvo ypatingas, kasdienis ir nematomas.

Antaną, žinoma, skaudino elgetiški menininkų honorarai, nors jis ir tenkinosi valdiška tarnyba. Žinau tik vieną atvejį, kai jis pasiaukojo šeimos vardan ir, prasidėjus kooperatyvų erai, keletą mėnesių liejo žvakes namudiniame žvakių fabrikėlyje. Ganėtinai sunkų darbą jis stengėsi atlikti kruopščiai, su ypatingu įniršiu, paniręs parafino garuose ir kvapuose, tačiau buvo akivaizdu, jog tai – ne jam skirtas užsiėmimas: kampuoti judesiai, susikaustymas išdavė, kaip jam sunku save prievartauti.

Antanas nebuvo šeimos žmogus tikrąja to žodžio prasme, jis ir negalėjo būti dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji ir svarbiausioji priežastis būtų labai paradoksali: žmogus, kuris užrašinėja, registruoja aplinkos detales ir jų kitimą, žmogus, kuris tarsi ištirpsta aplinkos daiktuose, kuris susilieja su aplinka, iš tikrųjų yra nepajėgus savarankiškai toje aplinkoje funkcionuoti. Lyg ir dingsta veiksmo motyvacija, kad ir kokia kilni ji būtų: užtenka pačios egzistencijos.

Antroji priežastis: materialinis šeimos saugumas. Kaip žmogus gali aprūpinti šeimą, jei jis visus savo gebėjimus skiria darbui, už kurį nemokama? Konfliktas čia neišvengiamas, tačiau kad ir kaip ten būtų, šeimos uostas Antanui buvo reikalingas.

Sunku atspėti kito žmogaus jauseną, net jeigu drauge išgeri cisterną arbatos, o juo labiau ko nors stipresnio. Kartais tai, kas matoma, iš tikrųjų nieko nereiškia, tačiau tą atmintiną dieną, ne tada, kai sutikau jį su rožėmis, o po kelių dešimtmečių, kai mes su Antanu paskutinį kartą, stovėdami prie aukštų staliukų, gėrėme kavą parduotuvėje šalia Vilniaus centrinio knygyno, jis buvo išbėgęs trumpam iš Rašytojų sąjungos kavinukės, kur ir vėl veržte veržėsi sugrįžti, tikriausiai jau nujautė, ko jam ten reikia, kas jo ten laukia, taigi tą dieną iš trumpų jo frazių galima buvo suprasti, kad jis ir vėl sprendžia šeimos išlikimo klausimą. Ar tai buvo vienintelis ir ar pagrindinis klausimas, ties kuriuo jis laužė galvą, šiandien jau nebepaklausime.

Kartą drauge tranzavome po Lietuvą. Nebeatsimenu, nei kiek tai truko, nei kodėl važiavome, bet labai gerai išliko atminty ilgos trys ar keturios valandos kaitinant kaitriai vasaros saulei. Dangus buvo giedras, kažkuriame Suvalkijos plente stovėjome, o tikriau svirduliavome nuo ilgo laukimo, paeiliui kilnojome rankas, niekas nestojo, atrodo, kad buvo sekmadienis, bet ne apie tai norėjau pasakyti, o apie nenusakomą Antano romumą būtent tokiais atvejais: jokio susierzinimo, jokio nekantrumo, tarsi jam ir patiktų tokia situacija, tokios beviltiškos laisvės išraiška…

Nors prisimenant Antaną dažniau atminty iškyla įvairiausios Vilniaus, Telšių ar Klaipėdos smuklės-girdyklos, nes buvo toks visuotinis netrumpas laikotarpis: geriamasis. Tik ne pasikartojantys ilgesio ar šiaip melancholijos priepuoliai įdomūs, o tai, kaip Antanas apibūdindavo nuolatos pagiriojančiųjų ordino brolius. Svarbu ne žodžiai, kurie patys savaime lyg ir nieko ypatinga nereiškė, o tai, kaip pagarbiai jis sugebėdavo įvertinti į jo akiratį pakliuvusį asmenį: ar tai būtų meno korifėjus (tarkim, Augustinas Savickas), ar kolega germanistas Jurgis Kunčinas, ką tik išlindęs iš šiluminės trasos, ar pagaliau senas armijos kapitonas aptriušusiame Pilies gatvės kieme (jis vėliau pateko į minėtos apysakos puslapius). Savickui dabar juodoji užėjusi, kitaip jis negali, mėnesį gers, o po to vėl puls tapyti, pagarbiai linguoja galva Antanas prie taurelės ir riekės juodos duonos Vilniaus gatvėje, „Žuvėdroje“, ir jaučiu, kad jo balse nė šešėlio ironijos, kuria jis šiaip mėgdavo pasišvaistyti nieko negailėdamas ir net persistengdamas, bet tik ne apie meno korifėjus ir ne apie senus kapitonus.

Pačią gėrimo ceremoniją, ypač ankstesniais metais, Antanas sugebėdavo savotiškai romantizuoti, paversti džiugiu ritualu, tarsi tai būtų rojaus vartų atvėrimo aktas, ir tai nebuvo vien kandi ironija. Viskas kartu: ir sarkazmas, ir nenumaldomas ilgesys, ir savęs naikinimas. Pagal nueitus kelius, dažniausiai lankomas vietas ar kavines galima skirstyti ir patį Antano gyvenimą į pusiau rimtus, pusiau humoristinius ar atitinkama liūdesio spalva nudažytus periodus: pigaus, už 99 kapeikas, vaisiuko laikotarpis parduotuvėse šalia universiteto, Vito Žvirdausko kiemo epocha, Bernardinų kapinių užkampio su nulūžusiu nukryžiuotuoju, šalia kurio vėliau jis ir buvo palaidotas, laikas. Ir daugybė kitų Vilniaus senamiesčio vietų.

Panašiu, šiek tiek atsitiktiniu principu pabandysiu sugretinti ir paskutiniuosius du greta atsidūrusius naujosios Ramono rinktinės kūrinius: apsakymą „Girta meška“, parašytą 1984 metais, ir apysaką „Mikelis“, išspausdintą „Metuose“ 1993-aisiais.

Sutinkame Karolį II Stanislovą Radvilą, kurio savivoka primena apgirtusios meškos sąmonę, ir Mikelį, parsivedusį moterį, o gal jos šešėlį, iš praėjusio šimtmečio: Mikelis, skausmingai siekdamas įsikūnyti į krentantį lašą, trokšdamas žodžiais sugauti materijos gyvastį, įsimylėjęs praėjusio šimtmečio moterį, nieko nebesuspėjęs numiršta, o Radvila, taip pat nepasiekęs geidžiamos moters, užmušęs apgirtusią mešką, išvyksta: lyg išblaivėja nuo savo iliuzijų. Gilinantis į filosofines ir simbolines reikšmes, šitie tekstai primintų egzistencializmo korifėjus, tačiau Antano pasaulėjautos skausmingas blaivumas kitoks. Atskirtis jam tik slenkstis, kurį reikia peržengti, tačiau, irdamasis per Antano prozos vandenis, netikėtai supranti: kurdamas blaiviai suvokiamą gyvenimo grėsmių pasaulį, susitapatindamas su materija, rašytojas iš tikrųjų ištirpdo materiją ir save vientisame būties krioklyje.