Gamtoje (pas surikatas)

Jeigu jūsų kas nors paprašytų surasti du labiausiai nutolusius vienas nuo kito daiktavardžius, įskaitant tikrinius, galimybės atsivertų neribotos, tačiau vargu ar pasiūlytumėte geresnį variantą negu šis: Achilas ir mango košė (mango chutney). O dabar spėkite, kas šiuos žodžius jungia?

Tai yra trijų brolių vardai. Tikrai! Vienas vardu Achilas, antras vardu Mango, o trečias vardu Košė. Ne, Achilas iš tiesų yra trečias brolis – pats kvailiausias, kaip ir pridera. Be abejo, sakysite jūs, tai vardai, kuriuos sugalvojo koks nors labai mažas vaikas savo mylimiausiems meškiukams. Bet jeigu taip, atkirsiu aš, tai iš kur tas vaikas ištraukė vardą Achilas? Tikriausiai, sakysite jūs, jo mokyti tėvai nuo pat mažų dienų migdydami skaitė jam graikų mitus. O mango košę tas vaikas irgi mėgsta nuo mažumės, nes yra indų kilmės, ir indai tėvai nuo pat gimimo pratino jį prie nacionalinių indų valgių, kad ir aštresnių. Tokie argumentai gal mane ir įtikins, bet jūs vis tiek liksite neatspėję.

Tai vardai trijų brolių surikatų (iš mangustų giminės), gyvenančių pietinėje Afrikoje. Tokius vardus jiems sugalvojo ne koks nors vaikas, o, manau, pakankamai suaugę BBC televizijos darbuotojai, jau kelerius metus pro kino kamerų objektyvus stebintys vienos surikatų grupės gyvenimą. O šie trys broliai surikatos turi ir sesutę. Spėkite, koks jos vardas?

Arba siūlykite patį neįtikimiausią. Garantuoju, geresnio nepasiūlysite – sesutei surikatai mąstantys žmonės davė vardą Mocartas. Tai gryna tiesa – mačiau per televiziją.

Surikatų gyvenimas nėra labai įvairus. Daugiausia, ką jos (ir jie) veikia gyvenime, tai stovi ant užpakalinių kojų arba rausia žemę. Todėl visiškai suprantama, kad gamtos mylėtojams, žiūrintiems į jas per televizorių, gali būti šiek tiek nuobodu (įsivaizduokite, kaip nuobodu yra tiems dar didesniems gamtos mylėtojams, kurie žiūri į surikatas ne pusę valandos per savaitę, o kiekvieną mielą dieną jau kelerius metus, kad paskui galėtų parodyti mums šią nuostabią muilo operą apie gamtą!). Taigi, kad mums nebūtų taip nuobodu (o iš tiesų norėdami pakelti šio TV serialo reitingus), jo kūrėjai į tą stovėjimą ir rausimą įneša šiek tiek dramos. Čia puikiai padeda keistoki, švelniai tariant, vardai, taip pat sodrus balsas už kadro, aiškinantis mums, ką matome, ir už širdies griebianti muzika, nurodanti mums, ką turime jausti. Be to, pasakojant vartojami „Big Brother“ realybės šou terminai, kad eiliniai žiūrovai kuo geriau suprastų, kaip gyvena laukiniai žvėreliai. Užeina lietus. Užgroja graudi muzika. Balsas: „Ji šlapia ir sušalusi, ir nebus kam šiąnakt jos sušildyti. Ji buvo iškeldinta.“ Čia apie Mocartą. Ir taip serija iš serijos. Gyvenimas žiaurus. Antropomorfizacija – dar žiauresnė.

Ne ką lengvesnis ir lemūrų iš „5-o kanalo“ gyvenimas. Jų seriale „Lemūrų sala“ visos televizijos laidos apie gamtą sudėtinės dalys iš esmės yra tos pačios, kaip ir „Surikatų dvare“. Tik lemūrai gyvena šiek tiek kitaip, todėl dar labiau tinka muilo operai. Viskas, ką jie veikia gyvenime, tai pešasi ir poruojasi. O ko daugiau reikia? Bet lemūrų patinų kažkodėl visada ir visur maždaug dešimt kartų daugiau negu patelių, todėl jie visi negali susiporuoti, ir nuviltieji patenkina patys save. Visai kaip žmonės. Tuo tarpu vienintelė rajono patelė, smagiai pasiporavusi su savo išrinktuoju, nueina į krūmus užrietusi dryžuotą uodegą. Balsas už kadro graudena: „Horacijus (lemūras patinas, kaip turbūt supratote) šiąnakt palietė Snieguolės širdį, bet jie turbūt daugiau niekada nesusitiks“.

Štai kiek daug galima sužinoti apie laukinę gamtą iš šių dienų televizoriaus. Šios laidos rodomos vakare.