Pasaulis pagal Paukštę

Vygantas Paukštė. „Perkirpta nuotrauka“. 1980 m.

Vilniaus rotušėje eksponuojama Vyganto Paukštės tapybos retrospektyva – nuo 9-ojo dešimtmečio pradžioje sukurtų drobių iki naujausių darbų. Ankstyviausiuose kūriniuose aptinkami ryšiai su popartu: popkultūros citatos, kičo elementai, itin ryškus koloritas, preciziška tapysena („Perkirpta nuotrauka“, „Lūpų dažai“, abu 1980). O keleriais metais vėlesniuose darbuose jau matome pažįstamą Paukštę: tapybiški paviršiai, sodrios spalvos, ekspresyvūs potėpiai, drobėse – keistoki personažai, vis ką nors veikiantys. Atrodo, kad tapytojo kūriniuose atsispindi kitoks pasaulis, esantis ne čia ir ne dabar. Tad koks gi pasaulis pagal Paukštę?

Paukštės pasaulis yra tvarkingas, jo sąranga aiški. Čia viskas turi savo vietą. Mitiška pasaulio sąranga tapytojo kūryboje grindžiama būties bipoliariškumu. Viskas paremta priešpriešomis: vyras – moteris, kultūra – natūra, kūnas – dvasia, gėris – blogis ir t.t. Abiejų binarinės struktūros dėmenų santykiai lemia pasaulio raidą. Savitai interpretuojant šias priešpriešas, gimsta mitinis pasaulis, neturintis atitikmens klasikinėje mitologijoje.

Labai ryški priešybių pora Paukštės drobėse – vyras ir moteris. Šių dviejų pradų kontaktas pastebimas ne viename paveiksle („Žmonės peizaže“, 1994; „Saldainis“, 1998; „Vienas iš žaidimų“, 1998; kt.). Vyras ir moteris kartais įgauna bemaž vienodus pavidalus – neretai paveikslų herojai yra neidentifikuojamos lyties arba lyties požymiai išreikšti tik keliomis detalėmis. Dvinarės struktūros elementų kontrastas čia transformuojamas į niuansą. Jie nekonfliktuoja, nekovoja, sugyvena taikiai ir vienas be kito negali. Tad vyro ir moters santykiai Paukštės drobėse yra harmoningi ir teigiami, pagrįsti meile, flirtu, žaidimu.

Kultūra ir natūra – dar viena Paukštės tapyboje ryški pora. Dailininko kūryboje vyrauja natūra – daugelio jo paveikslų veiksmas vyksta gamtoje, už herojų atsiveria miškų, pievų vaizdai. Kultūra – žmogus ir jo naudojami daiktai bei atliekami veiksmai – šioje aplinkoje nėra svetimkūniai, veikiau organiška jos dalis. Žmogaus figūra dažnai ištirpsta peizaže, silueto kontūrai atkartoja gamtos objektų formas. Tad ir santykiai tarp tų dviejų pradų yra harmoningi.

Vygantas Paukštė. „Saldainis“. 1998 m.

Buities daiktai (kavinukas, knyga), statiniai (lauko tualetas, šulinys, piramidė), interjero detalės yra susiję su tam tikrais kultūriniais ritualais, kurių pilnas Paukštės kuriamas pasaulis. Valgis, miegas, skaitymas, lapų deginimas, šokis, kūryba, maudynės – tai keli ritualai. Kasdieniai veiksmai, atliekami net nesusimąsčius, Paukštės tapyboje įgauna kitokį pobūdį. Jie atskiriami nuo buities ir pakylėjami iki sakralinio ritualo. Ritualų atlikėjai tampa archetipinėmis figūromis. Jie veikia neskubėdami, susimąstę, o kiekvienas judesys įgauna simbolinę prasmę. Aplinka, kurioje atliekami sakralizuoti veiksmai, taip pat tampa mistifikuota erdve. Joje, be žmogaus, veikia ir kitokios jėgos – nepažįstamos, kartais grėsmingos, paveiksluose įgyjančios efemerišką paslaptingo angelo, globėjo ar gamtos stichijos pavidalą. Ritualuose ryškėja pirmykštės baimės ir prietarai (pavyzdžiui, lipimas ant kito žmogaus šešėlio), esama totemizmo elementų (žaltys, jautis, šuo). Nebėra konkretaus laiko bei vietos – viskas vyksta kažkada ir kažkur. Kartais švystelintis sąlytis su konkrečiais įvykiais („Šokis (Baltijos kelias)“, 1989) telieka antraeilis. Svarbu išryškinti patį veiksmą.

Mitinį pasakojimo pobūdį paremia bei archajiškumo įspūdį sustiprina ir plastinė raiška: naivus formų traktavimas, supaprastintos figūros, ornamentuotų paviršių naudojimas – visa tai jau tapę dailininko skiriamuoju ženklu. Paukštė meistriškai naudojasi tapybos galimybėmis: derina pastozišką tapybą su lygiais paviršiais, chaotiškus potėpius su tvarkingomis linijomis, skulptūriškas formas su grafiškais siluetais. Po šiuo tapybiniu apvalkalu ir glūdi Paukštės pasaulis. Netrukus dar poroje Vilniaus galerijų, taip pat surengsiančių Vyganto Paukštės parodas, bus galima jį patyrinėti.