Pas Pietų Amerikos lietuvius

Choras „Langas“ San Paule su Brazilijos lietuviais Nuotrauka iš choro archyvo

Kai į kelionę leidžiasi meninis kolektyvas, galima tikėtis visko – ir nuotykių, ir juoko, ir ašarų. Sugalvoję sau gražią misiją, o kartu – smagų nuotykį, Bernardinų bažnyčios choro „Langas“ nariai ne tik pasveikino Pietų Amerikoje susibūrusias lietuvių bendruomenes su Kovo 11-ąja – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir ryškiai pajuto, ką reiškia gyventi toli nuo tėvynės.

Prieš 17 metų susibūręs choras „Langas“ (vadovė ir dirigentė Rita Kraucevičiūtė) jau yra aplankęs nemažai šalių (Ispaniją, Prancūziją, Maltą, Švediją, Italiją, Vokietiją, Lenkiją, Slovakiją, Šveicariją, Pietų Korėją), dalyvavęs įvairiuose festivaliuose ir konkursuose, taip pat jau kartą pabuvojo ir Argentinoje – gal būtent todėl noras sugrįžti buvo toks stiprus. 2003 m. dalyvaudamas Tarptautiniame Buenos Airių muzikos festivalyje, choras užmezgė ryšius su ten gyvenančiais tautiečiais. Jie ir paskatino sugrįžti, dar kartą pradžiuginti išsiilgtomis lietuviškomis dainomis.

Šį kartą choras apsibrėžė aplankyti ne tik Buenos Aires, bet ir Rozarijuje gyvenančius tautiečius, Montevidėjuje įsikūrusią Urugvajaus lietuvių bendruomenę, San Paulo lietuvišką salelę. Didžiuliai atstumai – tarp toliausių taškų La Platos ir San Paulo yra daugiau kaip 2000 km, įveiktų autobusais, – nesutrukdė kolektyvui įgyvendinti savo planų ir sudainuoti 5 koncertus bei tiek pat kartų pagiedoti šv. Mišiose.

Su choru vykęs kunigas Julius Sasnauskas taip pat vykdė savo misiją – aukojo mišias lietuvių bendruomenėms. Daugiau kaip dešimtmetį negirdėję lietuviško žodžio iš sakyklos, vietiniai lietuviai dėkojo kun. Juliui už lietuviškas maldas, o kai kurie net kalbino pasilikti gyventi. Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmasis koncertas vyko Montevidėjuje, miesto centre esančioje koncertų salėje „Sala Zitarrosa“. Jau vėliau koncerto organizatoriai prisipažino nesitikėję išgirsti tokio aukšto lygio choro ir labai gailėjosi surengę tik vieną koncertą bei mažai dėmesio skyrę reklamai. Tačiau vietinė lietuvių bendruomenė išgirdo jiems patikusį kolektyvą ir kitą dieną – per šv. Mišias lietuvių parapijoje. Jos vyko bažnyčioje sename Cerro rajone, kur kadaise gyveno ką tik atsikraustę lietuviai emigrantai. Į koncerto programą sąmoningai buvo įtraukti ne tik religiniai gavėnios kūriniai (Q. Gasparini „Adoramus te Christe“, J. Naujalio „In Monte Oliveti“, kt.), bet ir daug lietuviškų dainų – šiuolaikinių (A. Martinaičio „Aušros žvaigždė“, K. Brundzaitės „Trys miniatiūros“, kt.) ir lietuviškos klasikos, bene labiausiai publiką pradžiuginusios (M.K. Čiurlionio „Anoj pusėj Nemuno“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, J. Naujalio „Dainų dainelės“, J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“). Bisui skambėdavusi J. Naujalio „Lietuva brangi“ pravirkdydavo ne tik salėje sėdinčius žiūrovus, bet kartais ir pačius choristus…

Ta pati programa buvo atlikta visuose penkiuose koncertuose, vykusiuose Argentinoje – La Platoje, Buenos Airėse (tiksliau, šalia esančiame Avellanedos miestelyje, kur vietiniai lietuviai turi savo bažnyčią ir parapijos namus) ir Rozarijuje – taip pat Brazilijoje, San Paule. Pastarajame mieste Villa Zelina rajone lietuvių Šv. Juozapo parapijoje vėl buvo aukotos mišios, o koncertas skambėjo Seselių pranciškiečių mokyklos salėje.

Vis dėlto koncertai, nors programa skambėjo ir ta pati, skyrėsi dėl įvairių aplinkybių. Rozarijo katedroje, nors lauke kaitino 35 laipsniai karščio, koncerto metu buvo išjungti ventiliatoriai, „kad triukšmas netrukdytų klausytis“. Prakaitas choristams žliaugė ne tik per nugaras, bet kapsėjo ir nuo nosių... O La Platoje, kur chorą „Langas“ pasitiko bendrą koncertą surengęs savivaldybės choras „Agrupacion Coral 440 Juvenil del Salon Dorado“, vadovaujamas Raulio Salvatierros, buvo maloniai vėsu, bet prožektoriai plieskė į akis lyg per televizijos įrašus. Beje, į šį koncertą, vykusį kultūros centre „Pasaje Dardo Rocha“, atvyko ir netoliese esančiame Berise gyvenantys lietuviai. Visus nepatogumus atsvėrė puiki nuotaika, šilti klausytojų plojimai ir audringa reakcija. Po koncertų buvo girdėti nuostabūs atsiliepimai, netrūko ir džiaugsmo ašarų, o smagiausia buvo matyti, kad salėje sėdintys lietuviai, jau sunkiai gimtąja kalba kalbantys, dainuoja kartu su choru „Kur bėga Šešupė“ ar „Kur giria žaliuoja“. Visi vietiniai lietuviai akcentavo labai besiilgintys lietuviškų meno kolektyvų, kai kurie su ilgesiu minėjo prieš aštuonerius metus juos aplankiusį P. Bingelio vadovaujamą Kauno valstybinį chorą. Smagu, kad ir choro „Langas“ nariai po koncertų jautė neįtikėtiną dvasios pakilimą, o jaunimas prisipažino tik dabar supratęs, kad myli tėvynę – apie tai anksčiau nesusimąstyta...

Norisi padėkoti už paramą Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, LR ambasadai Argentinoje.Ypač dėkojame pirmajai sekretorei, atliekančiai laikinosios reikalų patikėtinės funkcijas Laurai Tupei, Lietuvos ambasados Argentinoje atstovams Mario Kalainiui, Justui Vaišnorui, konsulato atstovui Algimantui Rastauskui, taip pat lietuvių bendruomenių organizacijų tarybos pirmininkams Jurgiui Brazaičiui (Argentina), Juozui Rubenui Repšiui (Argentina, Rozarijus), Robertui Ibarrai Vėtai (Urugvajus), Jurgiui Prokopui (Brazilija); Lietuvos garbės konsulei Urugvajuje Marisai Blayeskai-Leonavičienei, lietuvių jaunimo sąjungų pirmininkams Nicolasui Velo (Urugvajus), Juanui Ignacio Kalveliui (Argentina), mums pagelbėjusiems Alberto Kaluževičiui (Urugvajus), Adilsonui Puodžiūnui (Brazilija), La Platos savivaldybės chorui bei jo vadovui R. Salvatierrai ir kitiems – visų paminėti tiesiog neįmanoma! – kurie priėmė, vaišino, patarė, pasakojo, vertėjavo ir visaip kitaip padėjo toje nuostabioje kelionėje po Pietų Ameriką.