Dailė

Viktoras Simankevičius (1921 02 27 – 2006 06 29)

in memoriam

Mano pažįstamas grafikas Viktoras Simankevičius mirė Australijoje. Jis buvo vilnietis, mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, kol ją 1943 metais pavasariop uždarė vokiečiai. Greit paskui buvo užsienis.

Susipažinau su juo 1944 metų spalio mėnesį, kai laikėm įstojamuosius egzaminus į Vienos meno akademiją. Buvome trys lietuviai: jis, aš ir toks Šapkus. Mūsų visų nepriėmė, bet tai nebuvo nelaimė, nes už kelių dienų Adolfas paskelbė „totalinį karą“ ir visos aukštosios mokyklos buvo jei ne uždarytos, tai uždarytos naujokams.

Kai atėjau atsiimti savo įstojamųjų darbų – tai buvo kokios šešios kompozicijos duota tema ir viena savo pasirinkta tema, atliktos angliniu pieštuku, man nuostabiausiai atsidengė, kad jos visos buvo pavogtos (o kiek aš už jas būčiau davęs). Paliko tik sumauta senės galva nemažo formato, kurią reikėjo įvykdyti pieštuku (ko aš dar niekad nebuvau daręs).

Nuo tada jis man paliko gerą įspūdį, nors aš jo įstojamųjų darbų nemačiau.

Po karo buvom susitikę Miunchene, kur jis pažinojo vengrą, meno reikmenų specialistą, ir Viktoras mane apdalino visokiais dalykais.

Vėliau sužinojau, kad jis studijuoja Miuncheno meno akademijoje – manęs ta akademija net prie įstojamųjų egzaminų neprileido: aš bandžiau Niurnbergo meno akademijoje, kuri mane priėmė ir dar atsidarė anksčiau už Miuncheno mokslinyčią. Dar vėliau V. Simankevičius persikėlė į Freiburgą Badene pas V.K. Jonyną, iš kurio diplomuotas išvyko į Australiją.

Australijoje jis dirbo pritaikomos grafikos plotuose, turėjo vieną savo parodą. Tautiečiams iliustravo knygas. Pati geriausia yra A. Mackaus knygų leidimo fondo Čikagoje 1985 metais išleistos A. Veščiūnaitės „Aidinčios upės“. Antroji jos knyga („Medžiai ryto laisvėj“, 1999) jau pirmajai neprilygo. Gal labai ankstyvi ženklai ligos, kuri jį pakirto.

Tipiškų lietuvių dailininko spalvų jis neturėjo. Netiko jo esmei.

Ž. Mikšys