Kinas

Moterys ir vaiduokliai

nauji filmai

iliustracija

Almodóvaras mosteli savo burtininko lazdele, ir ekranas atgyja: Ispanijos kaimo kapines ritmingai šveičia pasipuošusios moterys. Tarp jų ir Raimunda (Penelope Cruz). Kartu su seserimi Soledada (Lola Duenas) ir dukra Paula (Yohana Cobo) į šią švaros šventę jos atvyko iš Madrido, ketindamos aplankyti gaisre prieš ketverius metus kartu sudegusių tėvų kapą, pakeliui dar užsukti pas senutę tetą (Chus Lampreave), kuri nesiliauja minėjusi Raimundos ir Soledados motinos Irenes (Carmen Maura), tarsi ši vis dar gyventų kartu. Motina pasivaidens Soledadai, o tetai mirus ir įsikurs jos bute. Gimtajame kaime vaiduoklis nieko nestebino, bet Madride ji pasirodys tik anūkei, nes Raimundos ir motinos santykiai pašlijo gerokai prieš tragiškai pasibaigusį gaisrą. Ji nenutuokia, kad Raimunda turi susidoroti su ja užgriuvusia netikėta bėda: dukra nudūrė jos vyrą Pako, kai šis bandė ją išprievartauti. Dabar Pako lavonas guli šaldiklyje, ir reikia juo kuo greičiau atsikratyti…

Jei šią istoriją apie vaiduoklius, lavonus, incestą pasakotų ne Pedro Almodóvaras, būtų galima tikėtis niūrių aistrų, sunkių prievartos vaizdų, siaubo. Tačiau Almodóvaras paverčia „Sugrįžimą“ („Volver“, Ispanija, 2006) nepaprastai optimistišku pasakojimu apie motinos meilės galią, susitaikymą su kalte ir su mirtimi. Visa kita – tik ornamentas, kaip kad Pako kraujas, kuris susigeria į popierinį rankšluostį, išryškindamas įmantrų jo raštą. Apskritai, po Pako mirties Raimundos pasaulis neatpažįstamai pasikeičia – į jį sugrįžta gyvenimo džiaugsmas, harmonija ir net pinigai, kurių nuolat stigo dirbti nelinkusio Pako šeimai. Raimunda nusimeta ilgai ją slėgusį nuovargį ir net išdrįsta pirmąkart po keliolikos metų sudainuoti „Sugrįžimą“, kurio kadaise ją išmokė motina. Kartu su sugrįžtančiais jausmais, kvapais, skoniais, keičiasi ir pati Raimunda, kad galėtų suprasti, užjausti, atleisti.

Regis, ir pats Almodóvaras geriausiai jaučiasi pasaulyje, kuris priklauso moterims. Pasaulyje, kuriame dominuoja ryškios spalvos (žinoma, pirmiausia raudona – meilės ir kraujo spalva), kur maisto gaminimas prilygsta meilės aktui, kur meilė neatsiejama nuo kaltės, o vaiduokliai sugrįžta, kad padėtų saviems. Tai – pasaulis, kuriame mirtis yra kasdienybės dalis, mirusieji nepalieka savo artimųjų, o šie juos nuolat prisimena, kur gyvieji metų metais prižiūri savo būsimus kapus. Kartu tai – ir amžinai gyvas gimtosios Almodóvaro La Mančos pasaulis, juk neatsitiktinai filme poetiškai sukasi jau naujųjų laikų malūnai. Tai grynų ir tikrų jausmų pasaulis, kurį dar labiau paryškina filmo herojų solidarumo jausmas. Norėdamas pabrėžti jo svarbą, Almodóvaras neatsisako malonumo dar kartą įspirti viską supaprastinančiai primityviai ir banaliai televizijai – ispaniškasis „Bėdų turgus“ tampa kitos filmo herojės – tetos kaimynės Agustinos (Blanca Portillo) – išbandymu. Jos žmogiškasis orumas galiausiai atsilaiko prieš putlios ir kvailos laidos vedėjos gundymus geriausia amerikiečių vėžio klinika.

Almodóvaro gyvenimo receptas yra paprastas, skaidrus ir įgyvendinamas. Jo pagrindas – motinos meilė, ištikimybė sau ir savo šeimai. Kartu tai ir savotiškas kino išlikimo receptas, juk neatsitiktinai režisierius atsigręžia į šlovinguosius italų neorealizmo laikus, pasineria į liaudiško par exellence kino stichiją, priverčia Penelopę Cruz imituoti vitališkas Sophios Loren ir Annos Magnani herojes, o pabaigoje net pacituoja Luchino Visconti „Gražuolę“ („Bellissima“) – nuostabiausią kino himną motinos meilei ir žmogaus orumui.

Nepaisant viso tariamo paprastumo, „Sugrįžimas“ – itin meistriškas filmas, pasižymintis tiksliai ir virtuoziškai brėžiamomis herojų linijomis, ypač tiksliai niuansuota per vėlai suvoktos kaltės išpirkti sugrįžusios motinos istorija. Tai įvertino ir Kanai, apdovanoję režisierių prizu už geriausią scenarijų. „Sugrįžimo“ montažo ritmas neatsiejamas nuo personažų temperamento ir filmo spalvinės gamos. Almodóvaras, kaip visada, puikiai išbalansuoja tarp poezijos ir atviro kičo – net Raimundos daina filme skamba ne kaip įterptas „muzikinis numeris“ ar anų laikų šlageris, bet išreiškia paslėptą poetinę filmo idėją. Almodóvaras stebėtinai tiksliai balansuoja ir tarp žanrų: komedija ir drama jo filme nuolat papildo viena kitą, tačiau jų teritorijos niekur nesusilieja. Puikus aktorių ansamblis tiksliai intonuoja visas filmo natas, neatsitiktinai šiemet Kanuose aktorės gavo geriausiai aktorei skirtą prizą.

„Sugrįžimas“ verčia prisiminti gerokai primirštus laikus, kai iš kino išeinantys žmonės atrodė šviesesni, gražesni, laimingesni, tarsi prisilietę prie kažko labai svarbaus ir tikro, sugrįžę iš ten, kur jie pasijuto laimingi. Sinefilas Almodóvaras gerai pažįsta tą jausmą ir moka pasidalyti juo su kitais. Regis, dėl to jis ir kuria filmus.

Živilė Pipinytė