Nutrauktas skrydis

„United 93“

Prieš savaitę Lietuvoje pradėtas rodyti vienas originaliausių šių metų filmų – britų režisieriaus Paulo Greengrasso paradokumentinė drama „United 93“ (JAV, D. Britanija, 2006). Režisierius pasiryžo atkurti tai, kas vyko viename iš keturių 2001-ųjų rugsėjo 11 d. teroristų pagrobtų lėktuvų. „United 93“ buvo vienintelis, kurio grobikai nepasiekė savo tikslo, nes lėktuvo keleiviai pasipriešino teroristams.

Paulas Greengrassas (g. 1955) – režisierius, žurnalistas, rašytojas. Didžiąją savo kino karjeros dalį – per dešimt metų – jis buvo dokumentinių filmų serijos „World in Action“ prodiuseris. Greengrassas yra sukūręs ne vieną socialiai angažuotą dokumentinį filmą. 1989 m. jis debiutavo didžiajame vaidybiniame kine. 2002 m. Greengrasso filmas „Kruvinas sekmadienis“ buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“. Šiame filme išbandytą metodą, kai buvo dokumentiškai tiksliai atkurtos 1972 m. sausio 30 d. Šiaurės Airijoje, Londonderyje, įvykdytos protesto maršo dalyvių žudynės, režisierius pritaikė ir naujajame filme. Tačiau jis nevengia ir komercinių tarptautinių projektų. Vienas tokių – Holivude kurtas „Bornas: absoliutus pranašumas“ („The Bourne Supremacy“). Pateikiame pasakojimą apie „United 93“ kūrimą.

„United 93“ sumanymą režisierius puoselėjo penkerius metus ir nuolat klausė savęs, koks momentas bus tinkamiausias parodyti ekrane tokius skausmingus dalykus. Turint omenyje su daugiau nei šimtu „United 93“ įgulos ir keleivių šeimos narių ir draugų padarytų interviu, matyt, tinkamas laikas ateina tada, kai šeimos sutinka, kad filmas būtų kuriamas.

Greengrassas sako: „Kuriami įvairiausi filmai. Kuriami filmai, kurie mus keičia, linksmina, pasiima su savimi į fantastiškus pasaulius ir išmoko suprasti, kas yra meilė. Tačiau vis dėlto turi likti vietos ir filmams, kurie stengiasi pagilinti tiesą apie pasaulį. Holivudas turi daug patirties kuriant ir tokio pobūdžio filmus.“

Greengrassas tiki, kad bandymas iš arčiau pasižiūrėti į „United 93“ skrydį buvo tikras iššūkis: „40 paprastų eilinių žmonių per trisdešimt minučių turėjo pasipriešinti tikrovei, priimti atitinkamus sprendimus ir pradėti veikti. Jie buvo pirmieji pasaulio po Rugsėjo 11-osios gyventojai. Tuo metu, kai mes sukrėsti žiūrėjome žinias, nesugebėdami suvokti, kas vyksta, lėktuve buvę žmonės tiksliai žinojo, kas vyksta, ir buvo priversti stoti akistaton su mirtinu pasirinkimu. Sėdime, nieko nedarome ir viliamės, kad viskas bus gerai? O gal ką nors darome? O jei darome, tai ką?“

Režisierius norėjo šią istoriją papasakoti skrydžių kontrolierių, keleivių ir laivo įgulos požiūriu. Jis pasamdė Kate Solomon, kad ši surinktų visus dokumentus ir susisiektų su aukų šeimomis. Ši parašė laiškus laivo keleivių ir įgulos narių šeimoms. Su filmo kūrėjais bendradarbiavo beveik visos šeimos. Per du mėnesius buvo atlikta per 100 interviu su „United 93“ aukų šeimų nariais ir draugais. Kai buvo atrinkti aktoriai, šeimos gavo jų sąrašą, o kai kurie aktoriai asmeniškai susitiko su savo herojų artimaisiais. Režisierius įrašė vaizdo žinutę, kurią buvo galima pasižiūrėti specialiame interneto tinklalapyje. Taip atsirado kinematografininkų ir šeimos narių bendravimo kanalas, kuriuo ne tik buvo nuolat informuojama apie filmo tikslą, filmavimo eigą, bet kuris tapo ir savotišku informacijos keitimosi centru.

Norėdamas ekrane pristatyti tragedijos liudininkus – skrydžio valdymo centrų personalą, – Greengrassas paprašė scenaristo ir filmo „60 Minutes II“ prodiuserio Michaelo Bronnerio pagalbos. Jis turėjo padaryti interviu su civiliais ir kariškiais, kurie tą dieną dirbo skrydžių valdymo centruose.

Kai ėmė ryškėti filmo sumanymas, Greengrassas jau žinojo, kad pasakojimą turi sudaryti keliose išskirtinėse vietose vykstantys epizodai: tarptautinio Niuarko (iš jo pakilo „United 93“) oro uosto kontrolės bokšte; Bostono (iš čia pakilo du „American Airlines“ lėktuvai) ir Niujorko skrydžių valdymo centruose; valdymo centre Herndone, Virdžinijos valstijoje ir Oro gynybos karinių operacijų centre Niujorke.

Bronneris taip pat surinko visą informaciją, susijusią su teroristais ir kitais lėktuvais (komerciniais, kariniais, privačiais), tą rytą buvusiais ore. Buvo gauta ir vertinga informacija, kurią surinko specialiosios įvykius tyrusios komisijos nariai. Jos nariai patarinėjo kinematografininkams ir prieš filmavimą, ir filmuojant.

Filmavimas prasidėjo 2005-ųjų lapkričio viduryje, kai aktoriai per repeticijas jau buvo gerai susipažinę su scenografiniais objektais. Pirmosiose scenose panaudotas visas lėktuvas. Visi į jį įlipo ir buvo užrakinti taip, kaip tai vyko tikrovėje. Tada buvo pradėti filmuoti kadrai, trunkantys nuo kelių iki 40 minučių. Filmavo dvi kameros, operatoriai kartu su garsininkais ir režisieriaus asistentu nuolat bendravo racijomis su už lėktuvo ribų esančiu režisieriumi.

Sukrečiančios paskutinės minutės, rodančios, kaip keleiviai bando perimti lėktuvo kontrolę, buvo filmuotos atskirai, prie dekoracijos pritvirtinus specialų įrengimą, imituojantį nekontroliuojamo lėktuvo judesius.

Filmuojant būta akimirkų, kai kino ir realaus pasaulio ribos tarsi nusitrindavo, ir tai darė aktoriams (dalis jų – neprofesionalai – vaidino save) slegiantį įspūdį. „United Airlines“ stiuardesė Trisha Gates dvi dienos prieš Rugsėjo 11-ąją buvo atšaukta iš lemtingojo skrydžio, nes prieš tai skrido į Portlendą ir ten įstrigo penkioms dienoms. Iki šiol ji Sandrą Bradshaw – moterį, kurią jai teko vaidinti. Gates sako: „Pirmas dvi repeticijų savaites stengiausi, kad viskas atrodytų kuo realiau ir kad kitos stiuardesės kuo teisingiau atliktų visas privalomas lėktuve procedūras. Tą dieną, kai pradėjome filmuoti, pajutau milžinišką atsakomybę, nes staiga supratau, kad Sandra buvo reali. Dar kartą peržiūrėjau visą informaciją ir nuotraukas, žinojau, kad turiu atlikti užduotį kaip galima geriau. Prieš kiekvieną kadrą žiūrėjau į jų šeimos nuotrauką ir galvojau apie Sandros vaikus. Jauniausieji jos nebeprisimena. Tada iš tikrųjų jausdavau plakant širdį.“