Prancūziškojo reportažo tradicija

Įėjimas į parodą J. Deltuvaitės nuotraukos

Tai, kad Arlyje vyksta fotografijos festivalis, pajunti vos išlipęs iš traukinio. Reklaminiai plakatai, žmonių srautas, iš praėjusių festivalių likusios fotografijos ant antikos laikų pastatų, oranžine morka geltoname fone pažymėtos ir sunumeruotos naujų parodų salės – visa tai išduoda, kad čia, šiuo metu, visi ir viskas pasinėrę į fotografijos pasaulį. Žiūrėdamas į ekspozicijų žemėlapį suvoki, kad šiame įspūdingame Pietų Prancūzijos miestelyje sunkiai besurasi laisvą plotelį, kuris nebūtų tapęs ekspozicijos dalimi. Kita vertus, statistika kalba pati už save. 2001 m. festivalio metu atidaryta 14, o šiemet – 67 parodos. 2001 m. festivalį aplankė 9 tūkst. lankytojų, o 2005 m. – 36 tūkstančiai.

Nors tikslas – aplankyti visas parodų sales per kelias dienas – reikalauja ne tik kantrybės, bet ir fizinės ištvermės, pamatyti tikrai buvo ką. Šį festivalį, tiksliau, jo tematiką, nulėmė garsaus prancūzų fotografo ir filmų kūrėjo Raymondo Depardono – kviestinio 2006 m. festivalio kuratoriaus – pasirinkti autoriai. R. Depardono iškelta ir svarbiausia 2006 m. Arlio fotografijos festivalio tema – Amerikos fotografijos įtaka; darbai šiai temai buvo atrinkti iš Prancūzijos kolekcijų. Kalbant apie 2006 m. festivalio kuratoriaus pasirinktus autorius, būtina paminėti ir kitas temas: „Kelionių draugai“, politinė ir socialinė fotografija. Didžioji darbų dalis priklauso kuratoriaus bendražygiams, aktyviai plėtojusiems vadinamąją „prancūziškojo reportažo“ tradiciją, kuri reikalauja iš fotografo ir pilietinės, ir kultūrinės pozicijos. Šį vizualaus pranešimo kodą galima įvardinti esminiu Depardono atskaitos tašku.

Vienas įspūdingiausių iš 41 Depardono kviestų autorių – Guy le Querrecas, jis taip pat buvo ir vienas iš festivalio kūrybinių laboratorijų vadovų. Vienoje iš didžiausių ekspozicijų, esančioje 150 metų senumo (dabar neveikiančioje) traukinių stotyje, „The Elephant’s Eye“ surinkti geriausi, jau klasika tapę fotografo darbai, tokie kaip „Antibų švyturio viršūnėje“ („On top of the lighthouse of Antibes“, 1956) ir legendinių džiazo pasaulio atstovų gyvenimo akimirkos.

Tai, kad festivalyje daugiausia teko matyti reportažines, socialines, politines fotografijas, išskyrus kelias išimtis, lėmė festivalio kuratoriaus Depardono pasirinkimas. Dauguma serijų sukurtos tarptautinių ir pilietinių konfliktų metu, daugiausia besivystančiose ir atsilikusiose šalyse, arba nagrinėja valstybės, visuomenės lūžius, transformacijas.

Įdomios ir savitos Susan Meiselas serijos „Karnavalų striptizo šokėjos“ („Carnival Strippers“, 1976) bei „Perkelta istorija“ („Reframing History“, 2004). Pirmoji autorės dokumentinė monografija atsargiai tiria ypatingą momentą Amerikos ir feministinio judėjimo istorijoje 8-ajame dešimtmetyje – striptizo šokėjų ir vyrų, mokančių už tai, kad jas pamatytų, gyvenimą. Tuo tarpu antroji serija skirta Nikaragvos sukilimui 1979 metais. Po 25 metų autorė išdidino 18 savo fotografijų iki sienos dydžio ir eksponavo jas būtent tose vietose, kur jos buvo nufotografuotos. Dokumentinės istorijos fotografijos turi savo istoriją. Negana to, jos tampa dalimi istorijos, kurią pačios dokumentuoja. Didžiulėje salėje kylančiu lanku iškabintos permatomos fotografijos šiai instaliacijai suteikia dar daugiau svorio. Ne mažiau įspūdingai, visiškai užtamsintoje gotikinėje bažnyčioje eksponuoti puikūs garsios ir gerbiamos mados fotografės Dominique Isseramnn darbai „Atvirukai“ („Postcards“).

Julien Chapsal. „Harkiai gyvenimui“

Vieni iš stipriausių darbų Afrikos tematika priklauso Alžyre gimusiam Jeanui-Marcui Durou. Darbuose „Aš noriu rėkti“ („I want to scream“) užfiksuoti Sacharos nomadų portretai. Minėtinas ir 50 metų Pietų Afriką fotografavęs ir apartheido problemą nagrinėjęs Davidas Goldblattas. Parodą, susidedančią iš 5 nespalvotos ir 3 spalvotos fotografijos serijų, kuravo Martinas Parras. Taip pat reikšmingi ir paminėjimo verti Raymondo Depardono politikos ir visuomenės temai priskirtų autorių, tokių kaip Philippe’as Chancelis (fotografijos iš Šiaurės Korėjos), Julienas Chapsalas („Harkiai gyvenimui“, „Harkis for Life“), Laurent Gueneau („Gamtos klausimas“, „Question of Nature“), Raphaelis Dallaporta ir Ondine Millot („Namų prievarta“, „Domestic Slavery“) bei Lise Sarfati („Naujas gyvenimas“, „The New Life“), darbai.

Beje, siekiant apibūdinti festivalio eksponavimo kultūrą, į galvą pirmiausia ateina žodis „tobula“. Darbų pateikimas iki smulkmenų apgalvotas, o kiekvienam autoriui, nepaisant jo amžiaus, kūrybinio statuso ar socialinės padėties, skirta atskira, individuali erdvė. Senieji bažnyčių, muziejų, traukinių stočių interjerai suteikė darbams papildomo žavesio ir savitumo.

Festivalio apdovanojimai

Jau penkeri metai iš eilės vyko nominuotų fotografų apdovanojimai. Autorius nominacijoms teikė penki kuratoriai iš skirtingų šalių ir kūrybos sričių. Vienintelis jų ryšys – frankofoniškos jų kilmės valstybės. Tai Yto Barrada (Prancūzija ir Marokas), Alainas d’Hooghe (Belgija), Abdoulaye Konate (Malis), Vincent’as Lavoie (Kvebekas, Kanada) bei Marcas-Olivier Wahler (Šveicarija).

Nominacijoje „Atradimas“ laimėjo Alessandros Sanquinetti (Argentina, JAV), kurią nominavo Yto Barrada, serija „Šeštąją dieną“, „On the Sixth Day“. Autorė fotografavo netoli Buenos Airių esančius dirbamosios žemės plotus, siekdama atskleisti simbiotinį ryšį tarp ūkininkų, jų gyvulių ir dirbamos žemės. Taip ji susipažino su dviem pusseserėmis Guille ir Belinda, gyvenančiomis ūkininkų šeimose. Būtent jų portretai, kuriuose užfiksuota žmogaus vaikystės pabaiga ir perėjimas į suaugusio žmogaus pasaulį, o kartu ir visos svajonės, baimės bei fantazijos, būdingos tokiu metu, atveria žiūrovui intymią erdvę, leidžiančią apčiuopti tai, kas dar nesibaigė, bet ir tai, kas dar neprasidėjo, stebėti psichologinę ir fizinę transformaciją.

Nominacijoje „Už fotografijos ribų“ („No limit“) pasisekė libanietei Randai Mirzai. Serija „Apleisti kambariai“ („Abandoned Rooms“) pasakoja apie sužlugusius gyvenimus. Darbai kalba apie praeitį dabartyje, buvimą nebuvime, mirtį ir išlikimą, apie tai, kas pamiršta ir tai, kas išliko, apie tai, kas sudūlėjo ir yra transformuojama šalyje, kuri plūduriuoja tuose griuvėsiuose. Koncepcija išreiškiama fotografuojant apleistus, senai nebegyvenamus, nykius, tačiau vis dar pažymėtus žmogaus buvimu kambarius, esančius Libano miestų namuose.

Nors Randos Mirzos apdovanojimas nekelia didesnių abejonių, kalbant apie šią nominaciją būtų nuodėmė nepaminėti ir kitų pretendentų. Už itin specifinės technikos panaudojimą į 2006 m. Arlio festivalio siurprizų knygą reiktų įrašyti Claudios Fahrenkemper vardą. Jos fotografijos – visiškai naujas pasaulis, nepažinus žmogaus regai. Serija „Embrionas“ („Embryo“), kurioje galima pamatyti blakės galvos, salamandros lervos čiuptuvų, diatominio dumblio ar augalo sėklos tikslų, detalizuotą, realų trimatį vaizdą, reflektuoja augančią technologijų ir mokslo įtaką žmonių gyvenimui ir gamtai.

Susan Meiselas. „Perkelta istorija“

Nors ir nevienareikšmiškai vertinami, be abejonės, labiausiai iš viso festivalio konteksto išsiskiria visiškai kito menininkų kontingento atstovo – šveicaro Olafo Breuningo darbai. Mindydama sales, užpildytas socialinės, politinės fotografijos, staiga išvysti dideliu formatu atspaustą fotografiją „Žydrieji broliai“ („Blue Brothers“, 2005), kurioje vaizduojamos mėlynos sėdimosios stadiono vietos, ant kurių kiekvienos užlipdytos dvi didelės akys. Arba senovinės statulos, esančios Velykų salose, naudojant natų stovus, „papuoštos“ ausimis ir šypsenomis... Svarbiausia, kad tai – ne maketas, padarytas pasitelkus kompiuterines programas, o reali instaliacija. Autorius fotografavimo procesą naudoja jau iš anksto perdarytai tikrovei dokumentuoti – fotografija tampa tik vienu iš daugelio galimų žvilgsnių į jo simuliuotą tikrovę, kurioje dažnai slypi pranešimai, kvestionuojantys pačią fotografiją. Olafo Breuningo fotografijos, kaip ir videodarbai, verčia mąstyti ir stebėtis.

Tuo tarpu nominacijoje „Outreach“, kurios pavadinimą nelengva išversti į lietuvių kalbą, apdovanotas kinas Wang Qingsongas. Būtent už fotografiją, kuri skatina kultūrinį dialogą ir humaniškumo interesų kaitą bei prisideda prie pasaulio supratimo, ir apdovanota fotografijų serija „Šlovingas gyvenimas“ („Glorious life“). Nagrinėdamas sparčiai besivystančią Kinijos visuomenę, autorius įžvelgia prieštaravimus pačios visuomenės viduje, modernizacijos, ekonominės plėtros keliamas problemas. Kritikuodamas švietimo sistemą, konkurencijos mastus, meno komercializaciją, šalia vienas kito gyvenančių žmonių bendravimo sunkumus, jis iškelia vidinius šiuolaikinės Kinijos visuomenės skilimo ženklus. Naudodamas teatro technologijas, kuria tikrus ir suprantamus pasakojimus, atspindinčius ne tik Kinijos, bet ir visų šiuolaikinių visuomenių problemas.

Už fotografijas, videografines reprodukcijas, kritines esė, susijusias su Libano pilietiniais karais, apdovanojimas nominacijoje „Parama projektui“ skirtas libaniečiui Walidui Raadui. Autoriui sėkmingai pavyko įgyvendinti savo idėją – suteikti formą, prasmę, užfiksuoti mintis, garsus ir patirtį iš pilietinio karo laikų.

Šiais metais taip pat vyko fotografijos knygų konkursas, jame apdovanota Heinzo Hajeko-Halke’s knyga „Form aus Licht und Schatten“ (2005).

Baigiamosios pastabos

Nors parodos ir apdovanojimai – svarbiausia Arlio festivalio dalis, ne mažiau įdomios ir naudingos festivalio metu vykusios paskaitos, ekskursijos su fotografais, portfolio peržiūros, fotografijos knygų paroda, vakariniai renginiai, kuriuose gyvai kuriamos fotografijos ir muzikos instaliacijos. Per kelias dienas visko pamatyti neįmanoma, tačiau dėl tų kelių fiziškai varginančių, bet dvasiškai atgaivinančių parų Arlio festivalį būtina aplankyti kiekvienam, kuris domisi profesionalia fotografija.