Kristupo gitaros

Baltijos gitarų kvartetas

Muzikuojančios žmonijos dalies gausiausiai naudojamas muzikos instrumentas yra gitara (ne roko ar džiazo gitara, bet natūralioji, arba „akustinė“). Mano senas humoras: pasaulį sudaro skambinantys gitara ir neskambinantys. Pastaruosius dar galima skirstyti į gitarai draugiškus ir nedraugiškus. Ką daryti su gitaros nedraugais, nutylėsiu, kad aš ir savaitraštis nebūtume apkaltinti agresijos kurstymu.

Pirmadienį baigėsi dvyliktasis Kristupo vasaros festivalis (meno vadovas prof. Donatas Katkus). Tai ne tik tradiciniu tapęs miesto renginys, bet ir graži akcija ruošiantis 2009 metams, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine. Lietuva, daugiau kaip prieš dvejus metus priimta į Europos Sąjungą, tampa kultūriškai brandesne ir demokratiškesne. Tai iliustruoja ir gitaristų pasirodymai miestą ir šalį reprezentuojančiuose festivaliuose.

Devintajame, 2003 m. vykusiame Kristupo vasaros festivalyje įvyko tik vienas gitaristo koncertas: vilniečiams ir sostinės svečiams pasirodė Reinbertas Eversas iš Vokietijos, o kitais metais jau surengtas gitaristų penkių koncertų ciklas „Karšta vasaros gitara“, jo kritinę apžvalgą galima rasti ir „7 meno dienose“ (2004 09 10, Nr. 627). 2005-aisiais ciklas jau vadinosi „Kristupo gitaros“ (apie jį rašiau „7MD“ 2005 07 29, Nr. 672, ir 2005 09 02, Nr. 673). Šių metų ciklą sudarė jau septyni koncertai. Malonu, kad mano teigiamos prognozės (žr. „7MD“ 2006 07 28, Nr. 719) išsipildė su kaupu. Vėl tariu padėkos žodį už visiems koncertų lankytojams įteiktą išsamiai festivalį pristatantį leidinį – didelį albumą (daugiau kaip 120 psl.) su atlikėjų nuotraukomis ir trumpomis kūrybinėmis biografijomis, visų koncertų programomis lietuvių ir anglų kalbomis. Nerašau festivalio apžvalgos pagal muzikologų kanonus, todėl nekartosiu lankstinuke esančios informacijos (norintieji gali patys ją susirasti ir perskaityti). Pateiksiu tik savo vertinimus (kitokią nuomonę turinčius skaitytojus kviečiu ją išsakyti savaitraščio interneto svetainėje) ir rašysiu apie tai, kas padėtų skambinantiems gitara tobulėti ir „daryti“ muziką.

Ciklo programa šiemet visiškai įvykdyta. Dalydamas visą ciklą į dvi dalis – gitaros koncertai ir koncertai su gitara, – pateikiu tik kai kurias savo pastabas programėlių paraštėse.

Gitara

Liepos 26 d. Smuikininkė Suyeon Kim ir gitaristas Maximilianas Mangoldas iš Vokietijos. Jaunoji smuikininkė savo temperamentu, muzikalumu ir žavesiu nustelbė gitaristą, nors šis skambino ne tik duetu su smuikininke, bet ir atliko stambų kūrinį gitarai solo. Įžymųjį Meksikos kompozitorių Manuelį Ponce (1882–1948) rašyti gitarai paskatino didžiausias visų laikų gitaristas Andresas Segovia (1893–1987), jam dedikuotos ne tik M. Ponce „Klasikinė“, „Romantiškoji“ ir Trečioji sonatos, bet ir daug kitų kūrinių gitarai. M. Mangoldas atliko Sonatą Nr. 3, d-moll (Allegro moderato, Antante (Cancione), Allegro non troppo) pagal įprastus šios sonatos atlikimo kanonus. Kad tokį kūrinį atliktum išnaudodamas gitaros teikiamas spalvines ir tembrines galimybes, reikia kamerinės salės, kurioje nebūtini mikrofonai. Atlikdamas šią sonatą, vokiečių muzikantas pademonstravo aukšto lygio profesionalumą, nors tai neatrodo (ypač mažiau išprususiai publikai) labai efektinga. Jis kiekvienai sonatos daliai parinko tinkamą skambesį. Vientisą muzikinę nuotaiką nutraukdavo publikos plojimai tarp dalių. Vis dėlto reiktų koncerto vedančiųjų, taktiškai perspėjančių, kad tarp sonatų ir siuitų dalių neplojama, idant nebūtų pažeistas muzikinio audinio vientisumas ir muzikanto susikaupimas.

Koncertą įrašė radijo programa „Klasika“, todėl klausytojus perspėju, kad atlikdami Manuelio de Fallos (1876–1946) „Septynias ispanų liaudies dainas“ smuikininkė ir gitaristas nesugrojo „Mursijos segidiljos“, o kitos dalys atliktos tokia tvarka: „Maurų šalis“, „Asturija“, Chota, Lopšinė, Daina, Polo (programėlėje nurodyta kitaip). Kai skambėjo N. Paganini Sonata A-dur „Centine“, prisiminiau mūsų smuikininką Raimundą Katilių ir mūsų bendrą darbą repetuojant ir įrašant šią sonatą. Kaip bisas, aišku, nuskambėjo šiais laikais madingas Astoras Piazzola.

Šv. Kotrynos bažnyčioje nemačiau daug jaunųjų gitaristų. Mūsų kultūros politikai turėtų rūpėti ne tik turtingieji turistai, bet ir mūsų būsimi muzikantai. Būtina tokiuose renginiuose numatyti pigias vietas, kurias užpildytų stovintys vaikai ir paaugliai. Jie tada ir atlikėjus matytų geriau, nei sėdėdami tarp suaugusių dėdžių. Gaila, kad palaidota (gal tik laikinai) idėja koncertuojančiuosius festivalyje kviesti į susitikimus su jaunaisiais gitaristais, kad juos pamokytų, paskatintų.

Liepos 28 d. Baltijos gitarų kvartetas iš Vilniaus: Ieva Baltmiškytė, Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S. Lipčius. Kelerius metus gyvuojantis kvartetas tikrai pasirodė gerai. Branda bus pasiekta, jeigu dirbs intensyviai ir protingai. Labai norėčiau, kad tai įvyktų iki 2009-ųjų, kad dar spėčiau jais pasigėrėti. Jaunieji gitaristai turi puikias galimybes, apie kokias mano karta negalėjo net svajoti.

Scenoje kvartetas pasirodė su skirtingų ryškių spalvų drabužiais, pabrėžiančiais jaunystę. Nesant pranešėjo (ar Vilniuje, turinčiame ne vieną universitetą, sunku surasti dailią jaunuolių porą, kalbančią su gera lietuviška ir angliška dikcija?), jo vaidmenį bandė atlikti gitaristas Saulius. Ryškias kvarteto spalvas geriausiai atitiko ispaniška muzika („Fandango su kastanjetėmis“ ir melodijos iš operos „Karmen“).

Skambiai kvartetu pavadintas Jurgio Juozapaičio opusas man atrodė tik kaip iliustratyvi miniatiūra, kaip kompozicijos pratimas, parašytas silpnai gitarą pažįstančio autoriaus. Kūrinio trukmė – mažiau nei šešios minutės. Ir tai tik dėl to, kad kvartetas po truputį lėtino tempą.

Pastaba programų sudarytojams: portugalų žodis „popular“ į lietuvių kalbą pirmiausia verčiamas „liaudiškas, liaudies“. Autorius demonstruotų savo pasipūtimą, jeigu opusą pavadintų „Populiarus kūrinys“.

Rugpjūčio 2 d. Gitaristas Pavelas Steidlas iš Čekijos. Tai koncertas tikriems gitaros gurmanams: dviejose koncerto dalyse skambinta skirtingais instrumentais. Iš pradžių muzikanto rankose buvo istorinės Vienos muzikos instrumentų meistro Johano G. Scherzerio gitaros kopija, kurią Kelne 1996 m. padarė meistras Bernhardas Kresse. Su šiuo instrumentu P. Steidlas, stengdamasis išlaikyti XIX a. manierą, atliko tų laikų madingą virtuozinę muziką. Skambėjo keturios pjesės iš J.K. Mertzo rinkinio „Barden-Klaenge“ („Bardų garsai“): „Malvinai“, Romansas, „Meilės daina“, Mazurka. Fantazija „Normos“ temomis buvo pakeista virtuozinėmis N. Paganini Sonatina ir pjesėmis iš rinkinio „Ghiribizzi“ („Užgaidos“). Meksikiečio meistro pagaminta gitara buvo atlikta J.S. Bacho Čakona (įspūdį darė energingas tempas), dvi L. Janačeko fortepijoninės pjesės (aranžavo P. Steidlas), ispano I. Albenizo „Cadiz“ir „Sevilla“.

Rugpjūčio 4 d. Gitaristai studentai Filipe’as Mejia-Restrepo iš Kolumbijos, Vladimiras Gorbachas ir Pavelas Kliušinas iš Rusijos bei Pablo Garibay’us iš Meksikos. Tenka prisipažinti, kad mano prognozė buvo visiškai klaidinga. Studentai atliko labai rimtą programą ir grojo gana solidžiai. Man labiausiai patiko P. Kliušino ir P. Garibay’aus skambinimas. Koncertas truko net 2 valandas.

Su gitara

Rugpjūčio 1 d. Vokiečių aktorius Benjaminas Kradolferis iš Šveicarijos ir vokietis Reinbertas Eversas su gitara. Tai buvo monospektaklis pagal W. Shakespeare’o dramų senuosius tekstus. Koncertas turėjo sudominti mūsų teatrų aktorius. Publika buvo dėmesinga šiuolaikinėms aktoriaus mizanscenoms. Intarpų ir tekstus lydinti muzika atrodė techniškai visai nesudėtinga, bet peržvelgęs gaidas savo įspūdį pakeičiau. Festivalio metu labai tiko abiejose scenos pusėse iškabintas Stasio Juškaus galerijos paskolintas dailininko Giedriaus Kazimierėno 2006 m. tapytas diptikas „Pirmojo Lietuvos statuto priėmimas“.

Rugpjūčio 7 d. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su dirigentu Donatu Katkumi ir gitaristas Reinbertas Eversas iš Vokietijos. Šio koncerto metu prisirašiau daugiausiai pastabų, bet joms neužteks vietos šiame savaitraščio puslapyje. Vertinant vienu sakiniu, tai man, gitaristui, labiau patiko orkestro grojimas, o dirigento D. Katkaus vadovavimas tiesiog žavėjo. Orkestras ne tik puikiai akompanavo solistui, bet ir „darė muziką“.

Koncerte įvyko Anatolijaus Šenderovo Koncerto gitarai ir kameriniam orkestrui (faktiškai – styginių orkestrui) lietuviškoji premjera. Kūrinys sukomponuotas koncentruojantis į Bernardo Brazdžionio eiles apie upę, paukštį, miražą... Eilės man priminė Federico Garsios Lorcos poeziją. Tai – spalvingas, nuotaikingas kūrinys. Reikėtų jį išgirsti dar kartą. Manau, kad koncertą galėtų atlikti mūsų jaunieji gitaristai. Kompozitoriui linkiu dar artimiau susipažinti su gitaros muzikinėmis galimybėmis.

Rugpjūčio 8 d. Enveras Izmailovas su savitai traktuojama roko gitara iš Ukrainos ir gitaristas Ralphas Towneris iš JAV. E. Izmailovo eksperimentiniai garsai ir azijietiški motyvai manęs nesužavėjo. Nežinau, ar tai patiko tikriems džiazo gerbėjams. Rimčiau atrodė amerikietis, iš tikro skambinęs gitara. Koncerto pabaigoje keliolika minučių truko bandymai iš skirtingų stilių atlikėjų sulipdyti duetą. Kai kam tai patiko. Taigi publika yra įvairi.

Rugpjūčio 10 d. Orkestrėlis „Vilniaus klezmeriai“ be gitaros ir net be mandolinos, tačiau su prieškariniais kino kadrais. Klezmeriai – tai klajojantys žydų muzikantai, kviečiami groti vestuvėse. Žydų vestuvių 1936-aisiais metais perteikimas pasirodė labai nuotaikingas, muzika sklido greitu moldavišku tempu. Orkestrėlio vadovui smuikininkui Borisui Kirzneriui kartais pavykdavo pataikyti į kartojamų kino kadrų šokių tempą. Kiek pažįstu Vilniaus ir Lietuvos žydų muziką, ji buvo šiek tiek kitokia. Orkestrėlyje labai trūksta mandolinos. Keista, bet daugelis mūsų muzikantų žydų net nežino, kad tik prieš dvidešimt metų iš Vilniaus išvyko mandolinos virtuozas Vladislavas Chaimovičius. O prieš 50 metų Vilniaus žydų bendruomenė turėjo net mandolinų ir gitarų orkestrą, su juo Lietuvos apžiūros metu Filharmonijos salėje susirungė Kauno neapolietiškas orkestras, kuriame man teko skambinti septynstyge gitara ir kuriam vadovavo kompozitorius ir orkestrų vadovas Jonas Lechavičius (1908–1978).

Festivalis baigėsi. Ačiū jo organizatoriams. Lauksime gitaristų koncertų ne tik Šv. Kotrynos bažnyčioje, bet ir kamerinėse salėse, teatruose, salonuose.