Ieškantiems tikslo

Šiandien ekranuose pasirodo naujas režisieriaus M. Nighto Shyamalano filmas „Mergina vandenyje“ („Lady in the Water“, JAV, 2006). 1999 m. režisierius įsiveržė į didįjį kiną su savo garsiu trileriu „Šeštasis jausmas“, kurio herojus buvo su dvasiomis sugebąs bendrauti berniukas. Filmas tapo savotišku fenomenu, nes išpopuliarino netikėtos, siužetą aukštyn kojom apverčiančios pabaigos efektu paremtą filmo pasakojimo struktūrą. Po to sekę M. Nighto Shyamalano filmai „Nepalaužiamasis“, „Ženklai“, „Kaimas“ pratęsė režisieriaus pasirinktą kryptį. Jis pateikia vis naujas originalias istorijas, pasižyminčias puikia pasakojimo konstrukcija ir saspenso, dramos, humoro bei jausmų mišiniu. Shyamalano stiliui būdingas preciziškas kadras, ilgos scenos. Režisierius sako: „Mano filmai atspindi, kas aš esu ir koks dabartinis mano vidinės raidos etapas. Kiekviename filme skamba būtent tie klausimai, kurie man tuo metu buvo patys problemiškiausi. Tikiu, kad galima būti atviram su žiūrovais, tad kalbu apie mane asmeniškai jaudinančius dalykus, įvilkdamas juos į fikcijos, pasakojimo, kuris gali patikti kiekvienam, rūbą.“

Du milijardai dolerių, kuriuos uždirbo M. Nighto Shyamalano filmai, įrodo, kad jis moka suderinti asmenines ambicijas, originalumą ir žiūrovų poreikius. Režisierius neslepia siekiąs, kad kiekvienąkart žiūrovai susimąstytų ne tik apie pačius intymiausius žmogiškosios egzistencijos aspektus, bet ir apie mūsų ryšį su aplinkiniu pasauliu. Norėdamas pasiekti šį tikslą, Shyamalanas nenaudoja prievartos vaizdų ar gausybės specialiųjų efektų.

„Kaime“ ir Larso von Triero „Manderlyje“ išgarsėjusi ir naujame filme pagrindinį Pasakos vaidmenį kurianti Bryce Dallas Howard sako, kad „Nightas nebijo nieko, kas susiję su jo darbu, ir gal todėl jo filmai taip traukia žiūrovus“. Tačiau „Mergina vandenyje“ turbūt yra pats originaliausias ir drąsiausias Shyamalano filmas. Iš pradžių tai buvo pasaka, kurią režisierius sugalvojo dviem savo dukterims, nes jo namuose įprasta vakare sekti vaikams pasakas. Vieną vakarą jis paklausė mergaičių: „Ar žinote, kas gyvena po mūsų baseinu?“ Shyamalanas prisimena: „Tai pavirto savotiška odisėja. Ta istorija kažko turėjo, nes norėjau ją pasakoti kas vakarą ir tęsti iki begalybės. Kai vis dėlto atėjo pabaiga, dukros nuolat klausinėjo, kas paskui atsitiko personažams. Pasaka įtraukė mus visus.“

„Mergina vandenyje“ pasakoja į nimfą panašios jaunos merginos Pasakos (Story) ir nusiminusio namų valdytojo Klyvlendo istoriją. Valdytojas sužino, kad mergina iš tikrųjų yra narfa – senos pasakos personažas, atvykęs į žmonių pasaulį atlikti svarbios misijos. Trumpam įkalinta tarp dviejų pasaulių, rizikuodama neatlikti užduoties, o gal net ir netekti gyvybės, ji pasislėpė šaltuose baseino požemiuose. Pasakos grįžimas į jos pasaulį yra kupinas pavojų: ją sulaikyti nori laukinės būtybės, kurių veiksmai gali dramatiškai paveikti ir žmonių pasaulį. Kai Klyvlendas ir jo namo gyventojai pamažu pradeda suvokti narfos paslaptį, jie sužino, kad taip pat yra tos neįprastos, jų pasaulyje vykstančios istorijos dalis. Režisierius prisipažįsta pats viskuo patikėjęs, kaip ir jo filmo herojai: „Viliuosi, kad jei visiškai atvirai prisipažinsiu, jog tikiu panašiais dalykais, jūs taip pat atsiversite filmo ištarmei.“

Režisierius prisimena, kad „Merginos vandenyje“ ir „Kaimo“ sumanymai gimė tuo pačiu metu: „Tačiau tada mano gyvenimas buvo niūresnis, todėl „Kaimas“ geriau atspindėjo problemas, su kuriomis susidūriau. Dažnai savęs klausdavau: „Kaip toli galėčiau nueiti gindamas savo šeimą? Ar pabėgčiau nuo pavojaus? Ar imčiausi morališkai įtartinų sprendimų?“ Dar nebuvau pasirengęs tokiam optimistiškam filmui kaip „Mergina vandenyje“. Dabar esu kupinas įkvėpimo ir vilties, tai ir išreiškia šis filmas.“

Filme Shymalanas sukūrė naują mitologiją, žadinančią tikėjimą kažkuo daugiau nei esame mes patys, tikėjimą galimybių pasauliu, peržengiančiu to, kas matoma ir suprantama, ribas. Režisieriaus nuomone, „bėda ta, kad suaugę pamirštame, jog viskas yra įmanoma. Todėl tai, kas kadaise buvo įmanoma, turėjo pereiti į pasakos sferą. O paskui sukaupėme tiek daug cinizmo, kad tos pasakos tapo pasakomis mažiems vaikams. Tai, kas kadaise buvo tiesa, dabar slepiasi pasakose. „Merginoje vandenyje“ egzistuoja visa ekosistema būtybių, kurios gyvena šalia, tačiau daugiabučio gyventojai turi savo mąstymu grįžti atgal šviesmečius, kad galėtų vėl kaip vaikai patikėti, jog viskas yra įmanoma, ir užmegzti kontaktą su kitu išmatavimu, kuris koegzistuoja su jų pasauliu.“

Shyamalanas tęsia savo apmąstymus apie tikėjimą, kuris yra pagrindinis visų jo filmų motyvas, bet ryškiausiai atsispindėjo „Ženkluose“. „Merginą vandenyje“ papildo ir gyvenimo tikslo motyvas. Režisierius prisipažįsta: „Kiekvienąkart, kai išklystu iš kelio, kuriuo privalau eiti, būnu nelaimingas. Kai matau spindesį akyse praradusius žmones, žinau, kad jie daro ne tai, kas buvo lemta. Jie dar nesurado savo tikslo“. „Mergina vandenyje“ yra septintasis Shyamalano filmas, jį su kitais sieja vienas tikslas – noras įkvėpti žmones ir kartu suteikti jiems pramogą. Režisierius viliasi, kad „kai žmonės išeidinės iš filmo, jie tikės savimi ir kitais, tikės, kad gali surasti savo gyvenimo tikslą ir daryti tai, kam buvome sukurti“.

Puslapį parengė Kora Ročkienė