Dailė

Susikryžiavę keliai

Rūtos Šipalytės ir Yu-Ying Huang iš Taivano keramikos paroda galerijoje „D’arijaus papuošalai“

Anthony Stellaccio

iliustracija
Ekspozicijos fragmentas

Šiais metais Tarptautinės keramikų akademijos (IAC) suvažiavimas buvo surengtas Baltijos šalyse. Renginių organizavimas priminė pasiruošimą olimpinėms žaidynėms ar Eurovizijos konkursui. Vilniuje IAC nariai lankėsi rugpjūčio 19–20 dienomis. IAC asamblėja, kaip jau sako pats pavadinimas, skirta tik keramikai. Tačiau, kaip ir kiti panašūs renginiai, ir šis sudarė galimybę šalims dalyvėms pademonstruoti savo krašto kultūrines vertybes. Kiekviena šalis, dalyvavusi šiame susitikime, galėjo iš anksto pasiruošti unikaliam bendravimui ir kultūriniams mainams. Dauguma žmonių, nepriklausančių keramikų bendrijai, gal nepajuto šio vyksmo vertės. Tačiau tie, kurie aplankė keramikių Rūtos Šipalytės (Lietuva) ir Yu-Ying Huang (Taivanas) parodą galerijoje „D’arijaus papuošalai“ Vilniuje, tikrai galėjo patirti šį bendravimo malonumą.

Paroda, pavadinta „Be sienų, be ribų“, suteikė menininkėms unikalią galimybę atskleisti savo fantaziją ir talentą. R. Šipalytė pademonstravo jau anksčiau parodytą gebėjimą aktyvinti interjero erdves savo geometrinėmis struktūromis, kurias ji sukūrė transformuodama architektūrines formas į gyvą dizainą. Tačiau šiai parodai sukurtiems darbams naujumo suteikė panaudoti orientalistiniai motyvai, neabejotinai atsiradę dėl nesenos pažinties su Rytų kultūra ir Yu-Ying. Taip pat Rūta naujai interpretavo Taivane matytą specifinę architektūrą, apibendrinusi ją ritmiškomis formomis ir spalvų plotmėmis – savotiška trijų dimensijų tapyba. Huang darbai – monumentalios ir organiškos struktūros, puoštos plaukiančiais ir pulsuojančiais ornamentais, užsimenančiais apie funkciją, gamtą, tradiciją ir arbatą.

Šių dviejų dailininkių kūriniai neabejotinai skirtingi – juos gretinant kyla įdomūs palyginimai. Huang darbai neišvengia senos kinų keramikos tradicijos. Lietuvių keramika turi savas tradicijas, bet R. Šipalytės darbuose jų nematyti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad netradicinė kūryba suteikia autorei galimybę mėgautis neabejotina laisve ir stebinti rezultatais. O kai kurie Huang darbai atrodo labai funkcionalūs – Huang mažoje puodelių ekspozicijoje net jaučiamas tam tikras konsumerizmas. Įdomu, kad Huang atvyko iš senų keramikos tradicijų ir kultūros šalies, kur keramikos rinka plati ir šis menas deramai vertinamas. Huang sukūrė darbų, kuriuose galima matyti tikrą įsišaknijusios tradicijos jėgą ir vertę, suteikiančią galimybę atsiriboti nuo tradicijos. Tai tradicija, kurios mes negalime giliai ir iki galo suprasti bei įvertinti. Dailininkė, kurdama savitą meninę viziją, ja naudojasi preciziškai ir įtikinamai.

Dviejų menininkių sugretinimas – netikėtas žvilgsnis į kultūras, vertybes ir meną. Įdomu, kad derinant stilistiką ir komponuojant darbus sugebėta išryškinti subtilius menininkes jungiančius akcentus. Šie panašumai išreiškia patyrusių menininkių lygiavertiškumą, pasiektą ir konkurencija, ir abipuse pagarba. Parodoje juntama įtampa, bet kartu ir harmonija. Rizikingas balansas – jaudinantis, aistringas ir gležnas. Nepaisant šios įtampos, paroda įtikina, kad nei panašumai, nei skirtingumai nėra absoliutūs. Susitikusios estetinės vertybės kuria grožį, o stilių skirtingumas parodo nevaržomą menininko individualybę. Paroda įdomi, tarp gausybės parodų, surengtų Vilniuje IAC susitikimo proga bei demonstruojančių Lietuvos keramikų sugebėjimus, gaivi ir įkvepianti. Taip buvo užfiksuoti vertingi meninio, kultūrinio ir pažintinio bendradarbiavimo aspektai.