Žudymo aktas

7-ajame dešimtmetyje Indonezijoje vyko masinės žudynės, prisidengiant neva noru sunaikinti komunistus. Kariuomenės vadovaujami baudėjų būriai žudė savo kaimynus, nekaltus žmones, moteris ir vaikus. Dabar žudikai užima aukštus postus, yra turtingi ir įtakingi. Jie didžiuojasi savo praeitimi. Joshua Oppenheimeris susitiko su masinių žudynių vykdytojais ir paprašė juos prieš kamerą prisiminti jaunystės laikus, atkurti savo veiksmus, prisiminti, ką jautė žudydami. Filmo personažai žavisi amerikiečių kinu, todėl priešais kamerą jie pasijuto aktoriais. Siaubingų praeities įvykių rekonstrukcija žudikams tapo realesnė už jų tikrus poelgius. Toks netikėtas filmo kūrimo metodas leido režisieriui priartėti prie blogio esmės, sukurti įsimintiną, kartais poetišką, kartais fantasmagorišką, bet apibendrintą moralinės degeneracijos tyrimą. Gal todėl vienas filmo prodiuserių Werneris Herzogas pavadino jį siurrealistiškiausiu ir siaubingiausiu paskutinio dešimtmečio dokumentiniu filmu (Danija, Norvegija, D. Britanija, 2012). (Vilnius)