Tinkama vieta pranešti apie save
Shaltmiros pseudonimas nemažai pasako. Jame jau yra šalto prakaito pažadas. Bjaurios, purvinos, liūdnos, žiaukčiojančios ir kitaip nuo gero vaiko tobulos vaikystės stereotipo nutolusios mergaitės. Žiaurūs ir gašlūs tipai, apatiškos motinos mazochistės, depresija, smurtas, gėda, gašlumas, liguistumo blyksniai. Ne, tai ne kriminalinės kronikos, kuriose pranešėjo balsas rengia mus moralės triumfui. Jos vaizdus galima perskaityti pasinaudojus gotikos raktu.
Shalmiros menas kūniškas. Apie viską, ko labai nesinori matyti, ir ypač jausti. Menininkė savo košmariškas temas stilizuoja. Šleikštulio scenos vizualiai atrodo beveik kaip smagūs paveikslėliai. Tik forma žiūrovui padeda nenusisukti. Shaltmiros meistriškumas ir stilingumas leidžia jai kalbėti apie ką tik ji nori. Temos nelengvos, bet ji kalba ne iš pasibaisėjusio, informuojančio, demaskuojančio ar auklėjančio asmens perspektyvos, o iš veiksmo epicentro. Ramiai ir rimtai. Asmeniškai ir drąsiai. Neretai kyla klausimas – kas yra normalu? O dar dažniau – kiek to sutartinio „nenormalumo“ yra manyje ir kiek jo aš sau leidžiu matyti?
Monika Krikštopaitytė