Namas, kurį pastatė Džekas

Ilgai lauktas Larso von Triero filmas vieniems atrodo šedevras, kitiems kelia siaubą. Tai provokuojantis, vizualinių idėjų prigrūstas filmas, kuriame režisierius ieško atsakymų į klausimą, kur slypi gėrio ir blogio ištakos. Von Trieras prisipažįsta, kad sukūrė daug filmų apie geras moteris, o dabar nusprendė papasakoti apie blogą vyrą, nors yra ir tvirtinančių, kad tai tik režisieriaus autoportretas. Filmo veikėjas Džekas (Matt Dillon) – architektas ir kartu žudikas maniakas, jau keliolika metų tobulinantis žudymo „meną“. Tai, kaip jis inscenizuoja nusikaltimo vietą, beveik primena kino režisūrą. Kad sukurtų kino esė apie tai, ką reiškia būti menininku, von Trieras pasitelkė Goethe’s kūrybos motyvus, Williamo Blake’o poeziją, Franciso Bacono, Eugène’o Delacroix ir kitų garsių dailininkų tapybą, Glenno Gouldo bei Davido Bowie muziką ir, žinoma, Dante’s „Dieviškąją komediją“. (Danija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2018). (Vilnius)