7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

ATRADIMŲ GALERIJA:

Tinkama vieta pranešti apie save

Povilas Ramanauskas

APIE:

Povilas Ramanauskas
Gimė: 1987 06 25
Studijos: 2010 - 2012 - Vilniaus dailės akademija, Kauno dailės fakultetas. Tapybos magistrantūros studijos.
2009 - 2010 - Accademia di Belle Arti di Macerata, Italija. Tapybos studijos.
2006 - 2010 - Vilniaus dailės akademija, Kauno dailės fakultetas. Tapybos bakalauro studijos.

TEIGINIAI, RAKTAŽODŽIAI:

Tapybos darbų ciklas "Introspekcija" (lot.k. – introspectio – žiūrėjimas į vidų), savistaba – psichologijos tyrimo metodas, savo sąmonės būsenų, minčių ir procesų stebėjimas. Šį iš psichologijos terminų skolintą apibrėžimą tapatinu su kūryba ir tapybos procesu.   Tapybą suvokiu kaip erdvės kūrimą drobėje. Todėl abstrakčią paveikslo erdvę traktuoju kaip tapybinės dimensijos erdvę, kuri yra suvokiama vizualiai. Tačiau išties tai turėtų būti suvokiama kaip “tarpas”, “plyšys” tarp realaus ir nerealaus.  

 

Kūrybiniame procese ieškojau sau naujo paveikslo pateikimo būdo, šiuo atveju tai – jo transformacija į tūrinį objektą. Suobjektinau pačią tapybą ir jos rezultatą – paveikslą. Tad tapybos darbas turėtų būti suvokiamas esantis daugiau negu paveikslas, o ir objektas. Tapybą iš dviejų dimensijų perkeliu į trijų dimensijų erdvę ir darbus sugretinu su tūriniais objektais.  

 

Man tapyba tapo daugiau nei vizuali raiška. Tapyba santykyje su tapybos objektu sukuria vidines būsenas, atspindinčias nuotaikas. Trijų dimensijų tapybos darbas tiesiogiai įsirėžia į realią erdvę, ir forma tampa tapybos objekto išraiškos pagrindu. Šiuose darbuose dažus pakeitė forma, kuri, sukurdama erdvės pakitimus, laužydama ją ir šviesą paveikslo riboje, sukuria šviesos ir šešėlių, pustonių subtilų santykį. Tapyba - tai ne tik vizuali saviraiškos priemonė, tai - kūrybos procesas, leidžiantis apmąstyti ir suvokti egzistenciją, individo reikšmę, reikšmingumą, nereikšmingumą, laikinumą.

NUORODOS:

 

MENOTYRININKO KOMENTARAS:

Konstravimas ir uždengimas

Ar galima sukonstruoti tapybą?

„Ne, ne, ne. Jokiais būdais ne“, – pasakytų iš jausmų ir emocijų, spalvinių sąskambių ir prasminių metaforų paveikslus dėliojantys tapytojai.

 

„Žinoma, kad galima. Netgi būtina ir reikia“, – tartų Tatlinas ir Rodčenka, Popova ir Stepanova, Kairiūkštis ir Ušinskas, Truikys ir Varnelis.

 

„Be jokių problemų“, – pritartų jiems Povilas Ramanauskas, pridurdamas, kad „impresų“ ir „ekspresų“ sukonstruotoje tapyboje gali būti net daugiau. Tiksliau – gal ir ne daugiau, bet su aiškiai išreikštais kontūrais.

 

Ir kaip pavyzdį parodytų savo tapybos darbus.

 

Iš tiesų – Ramanauskas yra tapybos kūrinio konstruotojas tikrąja ta žodžio prasme. Karkasinės konstrukcijos (jos išeities taškas yra tas pats elementarus porėmis), kurioms autorius yra suteikęs apimtinius, trijų matavimų logika pagrįstus siluetus, yra šio menininko veiklos alfa (α), arba atspirties taškas, kaip pasakytų Galilėjus.

 

Tuomet savaime aišku, kad sprendimo tikslas, smaigalys, kuo tikriausia omega (ω) yra drobė. Drobė, užtepta klijais ir nugruntuota; drobė, dengianti karkasą ir sukurianti visą intrigą, norą pažvelgti – kas ten, viduje?

 

Panašų smalsumą (kartais net liguistą) sukelia balta paklode uždengtas kūnas, antikinio meno muziejuje užvožtas sarkofago dangtis ar net pati tikriausia egiptietiška piramidė, norom nenorom verčianti susimąstyti – o kas gi ten viduje? Būtent toji smalsumo kibirkštis, kurią kiekviename savo artefakte įskelia Ramanauskas, ir yra ne kas kita kaip emocionalus pradas išoriškai labai racionaliai sukonstruotoje tapyboje. Jis yra ne tik svarbus, jis yra esminis, nes pasakius „alfa“ logika reikalauja išgirsti ir „omega“.

 

Banaliame tapybos mirties problematikos kontekste (vieniems ji mirė, kitiems prisikėlė, dar kitiems – atgimė ir suklestėjo, o kai kurie ją tiesiog be gailesčio suspardė kaip tą parkritusį mulą), Ramanauskas regisi kaip kuo tikriausiais duobkasys. Ne žudikas, ne tapybos mirtį sukėlęs veiksnys (paskutinius dūrius į tapybos kūną juk įbedė Ramanauskui atvirkštine reikšme artimas dekonstruotojas Lucio Fontana), o tas klasikinės, hamletiškos tragedijos veikėjas, kuriam telieka po finalinės nuožmių durtynių scenos (šviesoms blėstant, uždangai besileidžiant) surinkti aukų kūnus, pagarbiai jas uždengti drobulėmis ir tyliai paskui save uždaryti duris.

 

Vidas Poškus

 

 

KOMENTARŲ