Koncertas Muzikos dienai

Yra toks filmas „Le Concert“ („Koncertas“, pas mus rodytas pavadinimu „Apsišaukėlių orkestras“) apie tarybinės sistemos sužlugdytą – bet ne iki galo – dirigentą, kuris ankstyvaisiais posovietiniais metais atsitiktinai sužinojo apie Paryžiaus „Châtelet“ teatre rengiamą Maskvos didžiojo teatro orkestro koncertą: nepranešęs šios žinios vis dar tarybinio tvaiko persmelkto teatro vadovybei, subūrė prieš 20 metų išvaikyto savo orkestro muzikantus – žydus – ir apsišaukę „Maskvos didžiojo teatro orkestru“ jie išvažiavo koncertuoti į Paryžių. Tai komedija, bet ji puikiai parodo, aišku, su didele fantazijos doze, kad orkestras yra skirtingų likimų ir gyvenimų žmonių sambūris, kuris susivienija dėl muzikos.

Klausydamasi Tarptautinei muzikos dienai skirto spalio 1 d. koncerto Nacionalinėje filharmonijoje ir žiūrėdama į scenoje muzikuojantį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą irgi nenorom pagalvojau apie tai, kad orkestras yra tarsi mikrovisata, kurioje kiekvienas yra ne tik konkretaus instrumento atlikėjas – pirmųjų ar antrųjų smuikų grupės smuikininkas, o gal ir koncertmeisteris, fleitininkas, violončelininkas ir t. t., pagaliau dirigentas, bet ir tos mikrovisatos dalis, organiškai papildanti ir kurianti skambančią visumą – publikos girdimą kūrinį. Aišku, orkestrantas, kaip asmenybė, yra daugiau nei tik savo instrumento profesionalas: anapus orkestro yra gyvenimas, pomėgiai ir pan., bet kartais tasai „anapus“ būna labai artimai susijęs su pačiu orkestru.

Arvydas Malcys, kurio Simfonijos Nr. 4 „Europos saulėlydis“ premjera nuskambėjo tą vakarą, pranešėjos buvo pirmiausia pristatytas kaip LNSO violončelininkas. Vakarų orkestruose gana paplitusi praktika metams ar ilgesniam laikui kviestis reziduojančius kompozitorius, rašančius muziką tam orkestrui, pas mus dar nėra įsigyvenusi, tačiau LNSO, galima sakyti, jau daugelį metų turi ne laikinai reziduojantį, bet nuolatinį savo kompozitorių. Iš tiesų A. Malcys, 9-ajame dešimtmetyje baigęs anuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją dukart – kaip violončelininkas ir kaip kompozitorius, niekuomet neapleido ir kūrybos baro. Jo pirmieji opusai datuojami 1985 ir 1986 m. („Akustinė bedugnė“ violončelei ir fortepijonui, „Vakarienė penkiems“ medinių pučiamųjų kvintetui), o pirmoji simfonija „Tavęs nujautimas“ sukurta 2000-aisiais. Šiandien A. Malcio kūrybos aruode – dešimtys kūrinių orkestrui, kamerinių partitūrų, solo pjesių, kompozitorius išleido devynias autorines kompaktines plokšteles, jo pavieniai kūriniai įrašyti atlikėjų parengtuose rinkiniuose, muzika atliekama Lietuvoje ir svetur. Antai tą pačią spalio 1-ąją Kijeve, „Musikfest“ festivalyje, nuskambėjo Ukrainos atlikėjų parengtas A. Malcio Koncertas smuikui, altui ir kameriniam orkestrui.

Simfonija Nr. 4 „Europos saulėlydis“ sukurta 2015-aisiais ir kompozitoriaus skirta LNSO 75-mečiui. Kodėl „Europos saulėlydis“? Pasak A. Malcio: „Tai kūrinys apie besiblaškančios ir savo pačios sukurtas taisykles laužančios visuomenės žūtį.“ Savo stambios formos kūrinius rašantis lyg romaną su siužetu ir herojais, pirmąją simfonijos dalį „Misteriozo. Migla“ kompozitorius verbalizuoja šitaip: „Europos žemyną palengva nukloja smiltelės, vėjo pustomos iš Arabijos ir Afrikos. (...) juntamas nesaugumas.“ Antroji dalis „Dialogai“ – tai senelio pasakojimas anūkui apie didingą Europos praeitį ir jos grožį, didelius mūšius ir pergales. Trečioji dalis „Visa apimantis gaisras“: „Tarsi ekstaziškas šokis skambantys ugningi pasažai simbolizuoja visa naikinančią liepsną, kuri paminklus, muziejus ir bibliotekas, bažnyčias ir universitetus paverčia rūkstančiais civilizacijos griuvėsiais.“

Taigi aišku, apie kokį Europos saulėlydį čia kalbama. Įdomu, kad išvakarėse, rugsėjo 30-ąją, teko matyti kitą apokaliptinės tonacijos premjerą, susijusią su pabėgėlių ir dėl to kylančių grėsmių Europai tema. Tik kūrinio žinutė buvo visiškai priešinga. Oskaras Koršunovas apleistoje Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pastatė spektaklį – arba, greičiau, „vyksmą“ – „Eglė žalčių karalienė“ apie, apibendrintai kalbant, Europoje plintančią ksenofobiją ir pabėgėlių demonizavimą. Koršunovo rodoma apokalipsė – tai nuo „svetimkūnių“ išvalytas „grynasis“ europietiškasis pasaulis. Turint minty, kad, pavyzdžiui, „Brexitą“ sukėlė alergija Jungtinę Karalystę užplūdusioms „smiltelėms“ iš Rytų Europos (taigi ir iš Lietuvos), negali nesutikti su šia pozicija. Tačiau ir Malcio simpatijos, vadinkime, Višegrado grupės laikysenai turbūt suprantamos.

Vis dėlto Malcio simfonijos „Europos saulėlydis“ pirmosios dalies muzikoje Senąjį žemyną užplūstančios „Arabijos smiltelės“ – rytietiško atspalvio motyvas, perimamas vis kitų pučiamųjų instrumentų – skamba gana patraukliai, o aleatoriniai efektai – įspūdingai. Antroje dalyje „senelio pasakojimas“ apie Europos praeitį įgarsintas įdomiais orkestriniais efektais, programinių epizodų serija, čia įvedama lyriška tema spalvinama atpalaiduojančia miuziklo maniera, akompanuojant fortepijonui. Finale A. Malcys „įdarbina“ visą orkestrą prabangiam akustiniam šėlsmui. Apskritai kūrinys parašytas labai rūpestingai – kiekvienas efektas apgalvotas, kruopščiai sukomponuotas, autoriui puikiai išmanant orkestro galimybes ir raštingai bei tikrai efektingai jomis naudojantis. Tai brandi kompozitoriaus simfoninė drobė, gana organiškai įsiliejanti į „tradicinės“ klasikos kontekstą – prieš A. Malcio simfoniją buvo atlikta Antoníno Dvořáko koncertinė uvertiūra „Karnavalas“.

Po lietuviškosios premjeros Modesto Barkausko diriguojamas LNSO ugningai pagriežė mums visiškai nežinomo Argentinos kompozitoriaus Arturo Márquezo (g. 1950) Šokį (Danzón) Nr. 2 – nuotaikingą ir lengvą tango. Sakyčiau, LNSO čia pavirto „radijo ir televizijos orkestru“. Kodėl gi ne? Ypač vertėtų išskirti tą vakarą pirmu smuiku griežusios Rasos Vosyliūtės charakteringą solo, puikiai išryškinusį kūrinio judėjimą ir muzikos manierą (Katiliaus mokykla!).

Simfoninė buvo antroji koncerto dalis. Pirmojoje žibėjo jaunasis Lietuvos fortepijono talentas Robertas Lozinskis – 2015 m. M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtojas. Jis skambino Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 c-moll. Nuo pirmųjų fortepijono įžangos garsų publika išgirdo tembriškai jautrų, formos atžvilgiu logišką, techniškai nevaržomą muzikavimą. Tiesą sakant, po keleto minučių jau nesekei, kaip pianistas atlieka vieną ar kitą pasažą, epizodą. Tiesiog klauseisi kūrinio, jo tėkmės; manau, kad tai didžiausias komplimentas atlikėjui. Jis tarsi ištirpo muzikoje. Girdėjau puikiai skambantį Rachmaninovo Antrąjį koncertą – su visomis jo muzikinėmis bangomis, o apie pianisto asmenybę prisiminiau tik kūriniui nuskambėjus. Atliktas bisas – improvizacinio pobūdžio netikėta turkų autoriaus kompozicija – tik patvirtino, kad scenoje – neeilinis solistas.

Puikiu R. Lozinskio kūrybiniu partneriu buvo dirigentas Modestas Barkauskas. Nuo pat pirmo mosto – lyg pakilus paukščio sparnams – jis uždavė toną minkštam ir sodriam orkestro skambesiui, gerai suvaldytam muzikos tėkmės „žingsniavimui“. Apskritai visa vakaro programa Modesto Barkausko parengta itin rūpestingai, kūrinių logika apgalvota, nuosekli, o interpretacija įtikinanti. Verta Filharmonijos repertuare paieškoti koncertų, kuriuos dar diriguos M. Barkauskas, ir juose apsilankyti.