Kultūrininkų ir politikų dialogas

Rugsėjo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko kultūrininkų inicijuotos pilietinės akcijos „Nebalsuoji – nesiskųsk“ renginys: kultūros praktikų susitikimas su politinių partijų atstovais. Ratu susėdę kultūrininkų interesams atstovaujantys įvairių meno sričių atstovai, organizacijų vadovai, nepriklausomi menininkai ir politikai mezgė dialogą apie tai, kaip dabartinę padėtį vertina kultūros, kokius galimus reformų modelius mato viena ar kita partija.

Politikų gretose sėdėjo Lietuvos socialdemokratų partijai atstovaujančios Roma Žakaitienė ir Irena Šiaulienė, Tėvynės sąjungai ir Lietuvos krikščionims demokratams atstovavo Mantas Adomėnas, Darbo partijai – Juozas Kirdeikis, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui – Gintaras Steponavičius, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai – Virginija Apanavičienė, Liberalų ir centro sąjungai – Artūras Zuokas ir Gintaras Sodeika, Lietuvos socialdemokratų sąjungai – Tomas Bakučionis.

Susitikimas prasidėjo nuo trumpų pranešimų apie scenos menų problemas, vizualiųjų menų sektoriaus bei projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ patirtis; pranešimus skaitė Audronis Liuga (Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras), dr. Elona Lubytė (dailėtyrininkė) bei „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktorė Elona Bajorinienė. Vėliau savo kultūros vizijas ir modelius pristatė politikai.

Kultūros atstovų teigimu, didžiausios įtampos kultūros srityje vyksta dėl esminio neatitikimo tarp realios situacijos menų sektoriuje ir inertiškos, nuo sovietinių laikų praktiškai nepakitusios institucinės sistemos su ją palaikančiais finansų perskirstymo mechanizmais. Konstatuota, kad Lietuvos menų sektorius turi daug kūrybinės energijos, tačiau esama sistema nesuteikia sąlygų naujos kartos kultūros operatoriams ir kūrėjams visavertiškai veikti.

Kultūrininkai taip pat teigė, kad nė viena iki šiol kultūros sektoriuje vyravusi politinė partija nesugebėjo įgyvendinti tokių esminių reformų kaip ištiestos rankos finansavimo principas ar kultūros operatorių teisių sulyginimas, perėjimas nuo paramos institucijoms prie paramos veiklai. Tokios reformos, be abejo, būtų sudėtingos, reikalaujančios nuodugniai įvertinti sektorių. Kalbėtojai skatino politikus sistemiškai žvelgti į kultūros ir kūrybinio sektoriaus problemas, įvertinti, kokios organizacijos, kaip veiksmingai veikia sektoriuje ir atitinkamai ką, kokiais principais ir kokiais kiekiais finansuoja valstybė. Atliekant tokį įvertinimą reikėtų nepamiršti, kad kalbama apie labai kompleksišką sektorių, kuriame reikėtų atskirti menus, paveldą, kūrybines industrijas ir kitas sritis. Šioms sritims reikėtų kelti skirtingus politinius tikslus bei taikyti joms atitinkamas paramos priemones.

Pastarąjį dešimtmetį buvo priimta keletas su kultūros sektoriumi susijusių įstatymų. Deja, dauguma jų tik įtvirtino status quo, neužtikrino savalaikių, naujajai ekonominei ir politinei tikrovei adekvačių pokyčių. Pavyzdžiui, priimtas Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, nors ir sudarė formalias sąlygas sektoriaus atstovavimo pergrupavimui, realiai nepažabojo posovietinių, daugumai menininkų nebeatstovaujančių kūrybinių sąjungų dominavimo sprendimų priėmimo mechanizmuose. Ši patirtis įpareigoja politikus galvoti ne tik apie teisės normas, bet ir apie galių pasiskirstymą kultūros lauke bei kaip išlaikyti demokratinio atstovavimo ir skaidrumo principus.

Kultūrininkai ragino politikus atkreipti dėmesį, kad, priešingai nei prieš rinkimus, paprastai kultūros bendruomenei labai sunku atkreipti politikų dėmesį ir pateikti savo pozicijas. Svarbūs sprendimai priimami už uždarų durų ne tik nesikonsultuojant su kultūros bendruomene, bet ir prisidengiant ekspertų komisijomis, kurioms suteikiama tik simbolinė rekomendacinė funkcija. Politikų prašyta nepamiršti išsakytų pažadų bendradarbiauti ir imtis konstruktyvaus dialogo po rinkimų.