Auksiniai veiklos metai

Algirdas Budrys ir Nicolas Baldeyrou

Žymių kūrybinių darbuotojų jubiliejiniai renginiai – visada šventės, pritraukiančios daugybę jų talento gerbėjų. Rugsėjo 20 d. Vilniaus Taikomosios dailės muziejaus gražioje antrojo aukšto salėje, kurioje puikuojasi vertingi dailininkų darbai, sukuriantys ypatingą, palankią įkvėptam muzikavimui aplinką, kūrybinės veiklos 50-čio koncertą surengė žymus Lietuvos kultūros ir meno veikėjas, nusipelnęs pedagogas, talentingas atlikėjas, nenuilstantis šiuolaikinės lietuvių bei skirtingų epochų užsienio kompozitorių kūrybos propaguotojas, klarnetininkas profesorius Algirdas Budrys. Šiai muzikos puotai pakvietęs Lietuvos kamerinį orkestrą, kuriam dirigavo Robertas Šervenikas, ypač vertinamas už įvairialypę kūrybinę veiklą, bei jauną, talentingą, iki šiol mūsų klausytojams dar negirdėtą klarnetininką iš Prancūzijos Nicolasą Baldeyrou ir taip pat buvusį savo mokinį, saksofonininką Petrą Vyšniauską, A. Budrys šventinį koncertą paskyrė savo vyresniojo brolio Romualdo Budrio ilgametės muziejininkystės veiklos sukakčiai. Koncertą įdomiai, prasmingai bei nuoširdžiai vedė taip pat ryški mūsų meno pasaulio asmenybė muzikologas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Bruveris.

Didžiąją koncerto programos dalį sudarė senųjų epochų kompozitorių kūriniai. Tai Carlo Stamitzo Koncerto dviem klarnetams ir orkestrui Nr. 4, B-dur, pirma dalis (Allegro), Antonio Vivaldi Koncertas styginių orkestrui d-moll, RV 127, Karolio Kurpińskio Koncertas klarnetui ir orkestrui, kuriame solo partiją atliko A. Budrys, orkestro jausmingai pagriežtos dvi Edvardo Griego eleginės pjesės „Širdies žaizdos“, op. 34, ir „Pirmas pasimatymas“, op. 53, Carlo Marios von Weberio Kvinteto klarnetui ir styginiams B-dur, op. 34, antra dalis (Fantasia, Adagio), kurią dramatiškai su orkestru interpretavo jubiliatas bei Felixo Mendelssohno-Bartholdy „Konzertstück“ dviem klarnetams ir orkestrui Nr. 2, d-moll, op. 114. P. Vyšniauskas pristatė kito laikmečio kūrinius: jis įspūdingai, vientisai, su bauginamai augančia įtampa atliko savo kompoziciją – „Koncertą vienai natai“ saksofonui ir styginių orkestrui bei, po sukauptos pauzės, tarytum pratęsdamas prieš tai skambėjusią rūsčią muziką, laisvai, kaip pramoginės muzikos pavyzdį, pagrojo gana ilgą Felikso Bajoro kūrinį „Vakaro godos“ (saksofonui ir styginių orkestrui, 2002). Prieš suskambant paskutiniam F. Mendelssohno-Bartholdy kūriniui, J. Bruveris pasiūlė publikai pasiklausyti gražios prancūzų kalbos. A. Budrys pakalbino savo jaunąjį kolegą N. Baldeyrou, kuris, kaip teigė, susižavėjo Vilniumi, aukštu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų profesiniu lygiu (kaip tik dieną prieš tai svečias vedė meistriškumo pamokas LMTA klarnetininkams, surengė įspūdingą rečitalį, kuris pakerėjo klausytojus). A. Budrio paragintas N. Baldeyrou su malonumu bisui pagrojo – betarpiškai ir žaviai, tarsi be pastangų, lanksčiai ir virtuoziškai – „Manuelio de Fallos portretą“ iš vengrų kompozitoriaus Bela Kovacso „Portretų“.

N. Baldeyrou, daugelio tarptautinių konkursų laimėtojas, dėsto Liono konservatorijoje. Jis buvo Europos Sąjungos jaunimo orkestro antrasis koncertmeisteris, su šiuo orkestru, diriguojant žymiausiems meistrams – B. Haitinkui, C. M. Giulini, C. Davisui, V. Ashkenazy, M. Rostropovičiui – gastroliavo daugelyje pasaulio šalių. 2000 m. jis buvo priimtas į D. Hardingo vadovaujamą Mahlerio kamerinį orkestrą. 2000–2007 m. buvo Prancūzijos nacionalinio orkestro antrasis koncertmeisteris.

Kadangi koncerte skambėjo pripažintų meistrų atliekami kūriniai, o mūsų artistų individualias savybes gerai žino muzikos mėgėjai ir profesionalai, belieka atkreipti dėmesį į puikų ansambliškumo pojūtį. Atrodė, kad abu klarnetininkai ir orkestras jau ne kartą yra koncertavę su šia programa: kūriniai visais atžvilgiais skambėjo sklandžiai. Kaip visada išsiskiriantis puikiu atlikimu, valia, šventiškai pasitempęs A. Budrys muzikavo nepriekaištingai tiksliai ir artistiškai, solo su orkestru kūrinius atlikdamas atmintinai. Čia svarbu pažymėti tai, ką savo pagiriamojoje kalboje profesoriui pasakė P. Vyšniauskas: pūtikams tikrai nelengva net 50 metų pūsti savo instrumentą. Dauguma nustoja koncertuoti jau po 25 metų. 1989 m. Pamelos Weston sudarytoje knygoje „Pasaulio klarneto virtuozai“ A. Budrys minimas tarp 40-ties geriausių pasaulio klarnetininkų. Už nuopelnus muzikos menui jis 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, jam paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. Per penkis dešimtmečius šis klarneto virtuozas įvairiose pasaulio šalyse sugrojo apie pustrečio tūkstančio koncertų, kuriuose atliko ne tik solo, bet ir skirtingų stilių kamerinio ansamblio repertuaro kūrinių. Baigęs studijas LMTA, tobulinęsis Sankt Peterburgo, paskui Paryžiaus konservatorijose pas garsius klarneto meistrus, A. Budrys garsėja kaip puikus prancūzų muzikos žinovas ir jos populiarintojas Lietuvoje. Specialiai jam mūsų kompozitoriai sukūrė 30 įvairių žanrų kūrinių klarnetui solo, su orkestru ar skirtingų sudėčių kameriniams ansambliams, o dar 32 kūrinius – jo 25 metus vadovautam Lietuvos nacionalinės filharmonijos pučiamųjų kvintetui. Didelė profesoriaus repertuaro dalis įrašyta Lietuvos radijo fondams (per 150 įrašų), išleistos septynios solo ir kamerinės muzikos vinilinės bei devynios kompaktinės plokštelės.

Pedagoginėje veikloje, trunkančioje jau 45 metus, taip pat ženklūs A. Budrio laimėjimai. Jis dėsto ne tik LMTA, kurioje pradėjo dirbti 1963 m., 1976 m. tapo Pučiamųjų instrumentų katedros vedėju, o 1985 m. – profesoriumi, bet ir 1972–1975 m. ugdė Kairo nacionalinės konservatorijos studentus, dirbo pedagoginį darbą Rusijoje, Vokietijoje, JAV bei Izraelyje. Vienuolika jo mokinių – tarptautinių konkursų laureatai. Paminėtini klarnetininkai A. Domeika, A. Taločka, A. Daukšys, P. Vyšniauskas.

Čia neįmanoma suminėti visų svarbių veiklos sričių, kuriose ryškūs profesoriaus darbų rezultatai.

Romualdas Budrys

Kadangi tokį svarbų savo įvairialypės veiklos 50-metį apibendrinantį renginį A. Budrys skyrė savo broliui Romualdui Budriui, kurį monsinjoras K. Vasiliauskas yra pavadinęs „mūsų tautos šviesuliu“, neįmanoma nepaminėti šio ilgamečio Lietuvos Dailės muziejaus direktoriaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III ir IV laipsnių ordinų kavalieriaus, Tarptautinės muziejų tarybos Lietuvos nacionalinio komiteto nario, švenčiančio Lietuvos muziejų asociacijos vadovo ir muziejininkystės veiklos 50-tį.

R. Budrys – trijų ekspozicijų Palangos gintaro muziejuje bei ekspozicijų Vilniaus paveikslų galerijoje ir Taikomosios dailės muziejuje autorius, ekspozicijų Klaipėdos paveikslų galerijoje, Verkių ir Radvilų rūmuose dalyvis, knygos „Gintaras“ autorius. Jis parengė katalogą „Lietuvos respublikinė portretų paroda“, mokslo tiriamąjį darbą „Gintaras antikiniuose ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose“. R. Budrys apdovanotas Santarvės fondo ordinu, už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui pelnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją, jam suteiktas Palangos garbės piliečio vardas.

Žinant nepaprastai didelį R. Budrio užimtumą, rasti laiko trumpam pokalbiui telefonu pavyko tik vėlai vakare, po įtemptos darbo dienos jam grįžus namo. Paklaustas, kaip paaiškinti tai, kad didelėje jų šeimoje tiek daug talentingų žmonių, kurių veikla ryški ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, R. Budrys ėmė žvaliai pasakoti, kad visų pirma jų tėvai buvo labai darbštūs ir šviesūs žmonės. Jie nuo mažens savo septynis vaikus (penkis sūnus ir dvi dukras) pratino prie darbų, nuolat skatino trokšti žinių. Savo laiku neturėję sąlygų mokytis, turėjo aiškų supratimą apie mokslo prasmę, savišvietos reikšmę. Tėvas užsakydavo daug laikraščių. Pats skaitydavo ir ragindavo tai daryti kitus, net kaimynus. Mama buvo ypač darbšti. Ant jos pečių buvo ūkis, reikėjo šeimą pamaitinti, aprengti. Neužtekdavo dienos visiems darbams, tai ausdavo, verpdavo naktimis. Be to, ji vaikams sekdavo pasakas, taip žadindama jų vaizduotę.

Antra vaikų laimėjimų priežastis – puikūs mokytojai. Vienas iš Baisogalos gimnazijos mokytojų Povilas Kryvaitis, pastebėjęs, kad Romualdas gražiai piešia, pakvietė jį mokytis Telšių taikomosios dailės mokykloje, kurioje pats dirbo. Tai buvo pirmas svarbus laiptelis į tolesnę karjerą. Tėvas, išleisdamas sūnų į Telšius, patarė labai gerai mokytis, tuščiai neleisti laiko.

Trečia sėkmės priežastis – patys tėvai buvo gabūs. Tėvelis turėjo absoliučią klausą, be jo dainavimo neapsieidavo svarbios šventės. Jis garsėjo gražaus tembro tenoru, buvo tikras giedotojas. Namie buvo fisharmonija, senas itališkas raudonas akordeonas „Galotta“. Visi vaikai bandė muzikuoti.

Vyriausias sūnus Mykolas buvo ypač gabus technikos mokslams, išvyko į Sankt Peterburgą ir ten atsidavė savo pasirinktai profesijai. Stasys buvo gabus muzikai. Jis puikiai grojo vargonais, akordeonu, vadovavo gimnazijos chorui, mokė savo brolius muzikos. Pasak R. Budrio, kaip tik Stasys jaunesnį broliuką Algį pastūmėjo pamėgti muziką ir išvykti mokytis pūsti klarnetą Kauno 10-tėje muzikos mokykloje (dabar J. Naujalio). Beje, sunku įsivaizduoti, kaip šis vaikelis, vienas pakliuvęs į svetimą aplinką, toli nuo darnios gausios šeimos, žinant dar ir to laikmečio sunkumus, sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir negailėdamas savo jėgų daug mokytis bei pasiekti aukštų profesinių rezultatų.

Kaip papasakojo R. Budrys, jo broliui Stasiui nelengva buvo pasirinkti, kuriuo gyvenimo keliu eiti. Turėjęs nepaprastų gabumų muzikai vis dėlto tapo menotyrininku, parašė daugybę straipsnių, išleido 12 monografinių knygų ir kt. Deja, trapi sveikata neatlaikė per didelės įtampos ir jo jau seniai nėra tarp mūsų. Per Budrių šeimynines šventes susirenkantys broliai ir seserys mėgsta gražiai, jautriai padainuoti lietuvių liaudies dainų (sesers Aldonos jau daugelio metų pomėgis – giedoti chore).

O Romualdą, dar bebaigiantį mokslus Dailės institute ir giriamą prof. J. Mikėno, Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas pakvietė dirbti savo vadovaujamoje įstaigoje, ugdė jį kaip muziejininką (Romualdas buvo talentingas keramikas), padarė savo pavaduotoju. Tai buvo muziejininko kelio pradžia. „O būčiau buvęs geležinkelininku... Tai buvo vaikiškas romantizmas – keliauti, svajoti, tai darė įspūdį. Beje, mano draugas ir tapo geležinkelininku, – pasakoja R. Budrys, nuolat besilankantis klasikinės muzikos koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. – Muzikinis pasaulis daug duoda menui, o dar geriau suprasti muzikos atlikimo subtilybes man padėjo žmona Marija.“ Dažnai besikeičiančių įspūdingų Lietuvos dailės muziejaus parodų atidarymuose žiūrovų nenustoja stebinti šio žmogaus erudicija, laki vaizduotė, įdomūs komentarai, sugebėjimas glaustai, tiksliai ir prasmingai kalbėti. Šiuose renginiuose visada dalyvauja žinomų Lietuvos muzikantų, savo grojimu maloniai nuteikiančių imliau, jautriau priimti naujus meninius įspūdžius.

Vaikštant po dailės parodų sales, pvz., neseniai žiūrovų dėmesiui pateiktą milžinišką kolekcininko Edmundo Armoškos dailės parodą „Lietuvos dailės atodangos. XVI–XXI amžiai“, pastebima, kaip prasmingai sugrupuoti darbai, puikiai išnaudota tinkamiausia erdvė.

Buityje jis ypač kuklus žmogus, nieko neprašantis ir nereikalaujantis sau, tik besirūpinantis kitais, kam reikia jo pagalbos. Viską moka ir netingi pasidaryti pats: langų rėmus ir juos įstatyti, įmantrias langines, remontuoti butą ir kurti interjerą. Mėgstamas užsiėmimas – bitininkystė. Tada jis atrodo tarsi magas baltu drabužiu, savaip bendraujantis su darbščiomis bitutėmis.

Belieka nuoširdžiai išsakyti pagarbos žodžius ir susižavėjimą tokioms šeimoms, kurios išugdo sąžiningus, darbščius, negailinčius savo jėgų ir energijos žmones, nuo kurių pastangų darosi šviesiau mūsų Tėvynėje.