Žvilgsnis į Baltijos šalių teatrą

Rugsėjo 10–13 d. Rygoje vyko Baltijos šiuolaikinės dramos festivalis „Žvilgsnis 2008“. Į festivalio programą buvo įtraukta po du kiekvienos šalies spektaklius. Latviai, estai ir lietuviai pateikė nacionalinės – šiandien sukurtos ar naujai interpretuotos – dramos pavyzdžius. Todėl po festivalio vėliava prisiglaudė ir inscenizacijos pagal seniai parašytus romanus, ir mūsiškiai „Patriotai“, kuriuos Petras Vaičiūnas parašė dar 1926 m., ir šviežiausi dramos kūriniai.

Festivalį „Žvilgsnis“ pakaitomis organizuoja kiekvienos šalies teatro sąjungos, tad į akis krinta ne vien meninė spektaklių kokybė, bet ir organizavimo ypatumai. Iš pastarųjų festivalių ryškiai išsiskiria prieš porą metų Tartu vykęs festivalis: programa ir papildomi seminarai sutelkė teatralus, į vyksmą įtraukti universitetinio miestelio studentai savanoriai šventės nuotaiką paskleidė visame mieste.

Ryga – didmiestis su į dangų besistiepiančiais pastatais, miesto mastelis neleidžia festivaliui tapti švente. Todėl buvo susitelkta į spektaklių maratoną, jų aptarimus ir įvairaus pobūdžio diskusijas. Spektakliai rodyti trijuose teatruose – Nacionaliniame dramos teatre, Dailės teatre ir Naujajame Rygos teatre, o pokalbis „Šiuolaikinių dramaturgų ir teatro santykiai“ – Teatro sąjungoje, kuri yra nepavydėtinoje vietoje, vos keli metrai nuo traukinių bėgių. Dramaturgo Dainiaus Grinvaldo pranešimą apie latvių dramaturgijos situaciją iliustravo krovininių vagonų dundėjimas.

Teatro būklė priklauso nuo Kultūros ministerijos, o dar tiksliau, nuo kultūros ministrų, kurie vienaip ar kitaip kuruoja ne tik teatrus, bet ir festivalius. Galima žavėtis Estijos situacija – šios šalies Kultūros ministerijos 1995 m. patvirtinta strategija nuosekliai globoja šalies teatrus ir neleidžia sugriauti teatrinės kultūros pamatų. Stabiliai finansuojama dramaturgų agentūra, tad estai nesiskundžia, o visas jėgas skiria teatro raidos strategijai. Estijoje kaupiama kompiuterizuota šiuolaikinės dramaturgijos duomenų bazė, geriausios pjesės verčiamos į svetimas kalbas. „Žvilgsnio“ programoje vykusioje diskusijoje estai pristatė kompaktinius diskus su savo pjesėmis, išverstomis į pagrindines Europos ir rusų kalbas.

Latvių šiuolaikinės dramaturgijos raida pradėta fiksuoti nuo 2001 metų: Teatro sąjungoje kaupiama biblioteka, kartą per savaitę galima pasinaudoti jos medžiaga, norintiems trumpai pristatomi siužetai, pjesių veikėjai ir t. t., sukaupta per 700 pjesių. Lietuvoje, norint susivokti šiuolaikinėje dramaturgijoje, tektų padėti kur kas daugiau pastangų. Nors prošvaisčių taip pat esama: užtenka paminėti Lietuvių literatūros institute Aušros Martišiūtės veiklą. Kritikai iš Peterburgo pastebėjo, kad reikalai smarkiai pagerėtų, jeigu aukštosiose mokyklose režisieriai mokytųsi ne vien pasaulinės klasikos kūrinių sceninių interpretacijų, bet ir šiuolaikinės dramos sceninių dėsningumų.

Latviai du vakarus Nacionaliniame dramos teatre rodė epinio teatro pavyzdžius – Leldės Stumbrės „Įpėdinius“ („Namuose“) ir „Matininkų laikus“ pagal brolių Kaudzyčių romaną. Pastatymai stilistiškai skirtingi, tačiau bendri dėsningumai ryškūs. Pirmas pastatymas baigėsi laikraštinėmis frazėmis, o antrasis jomis prasidėjo. Abiejuose spektakliuose matyti nekrofilijos motyvų – atrodo, scenoje naudojamas net tas pats karstas. „Įpėdiniai“ primena Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Paskendusi vasara“, kurį 2001 m. režisavo Julius Dautartas. Mariaus Katiliškio pasaulis, vaizdingai įkūnytas teatro erdvėje, tarytum atgijo Martino Vilkarsio scenovaizdyje, kuris labai priminė Virginijos Idzelytės scenovaizdį – ypač žaginius primenančios konstrukcijos. Ar dailininkai, režisieriai šiais laikais norom nenorom supanašėja?

Lyginant matytus spektaklius akivaizdu, kad latviams ypač brangi jų nacionalinė dramaturgija, jie tokie susikaupę stebi lėtą spektaklio eigą, kad net keistai ima skambėti tyla. Jiems labai svarbu jų kalbos reikalai, programėlėje net nurodoma, kur kalbama senąja latvių kalba. Chorinės latvių muzikos tradicija tokia stipri, kad veikia ir dramos teatrą: „Matininkų laikams“ pasamdytas vyrų choras per visą spektaklį atlieka ypač svarbų vaidmenį. Iš žiūrovų reakcijos galima spręsti, kad teatras latviams ir šiandien yra tiesos skleidėjas. Vyrauja literatūrinis mąstymas, spektakliuose nėra jokio komercinio kvapo: pagal matytus pavyzdžius latvių teatrą galima pavadinti patriotiniu. Abu latvių pastatymai brangūs – tai ženklas, kad teatras gana gerai dotuojamas. Abu spektakliai polifoniniai, juose vaidina kelių kartų aktoriai, stebėtinai dainingi, kai kurių unikali plastika. Teatro veteranai tokie pat žvitrūs kaip ir jaunimas. Bet abu spektakliai netolygūs, abiejų silpniausios duetinės scenos, nors teatro akustika puiki, aktoriams nereikia nei rėkti, nei kalbėti pakeltais balsais – girdisi visos kalbos subtilybės.

„Patriotai" D. Matvejevo nuotr.

Po dviejų latviškų dienų sekė lietuvių teatro pristatymas. Dailės teatro Mažojoje salėje parodytas Beno Šarkos spektaklis „Kas lieka, kai nieko nelieka“. „Menų spaustuvės“ prodiusuotas spektaklis latviams buvo perdėm abstraktus. Nuo pat pradžios jie nesuprato, ką žiūri, todėl ir spektaklis be žiūrovų reakcijos atrodė gana keistai. Tačiau Šarka neliko nepastebėtas profesionalų – kuluaruose apie jį daug klausinėjo, jis buvo apdovanotas vienu iš prizų.

Petro Vaičiūno „Patriotai“ vaidinti žymiajame Alvio Hermanio teatre, kuriame sąlygos – pasibaisėtinos.

Tačiau Jono Vaitkaus spektaklis sukėlė susidomėjimą. Estams pasirodė, kad spektaklyje kalbama apie jų realijas. Ir latvių kritikai pripažino, kad „Patriotai“ – festivalio lyderis, todėl nebuvo keista, jog ne visai sklandžiai suvaidintas spektaklis gavo didįjį festivalio prizą. Rolandas Kazlas taip pat apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį, atkreiptas dėmesys į Arnoldą Jalianiauską, Aleksą Kazanavičių. Groteskiškas A. Kazanavičiaus Lebertzono vaidmuo latviams buvo itin suprantamas – gal ir dėl to, kad jis retsykiais prabildavo vokiškai, o publika turėjo gardaus juoko.

Estai pasirodė „estiškai“ – aptarimuose kalbėjo tik angliškai, abu spektakliai savo temomis buvo smarkiai netautiniai. Jų teatrinė kultūra pasirodė įstrigusi tarp literatūrinio ir režisūrinio teatro. Dailės teatro Mažojoje salėje parodyta Jaano Undusko pjesė „Boulgakoff“ – mistiškas pasakojimas, sukurtas remiantis Michailo Bulgakovo gyvenimo faktais. Žinant, koks dramatiškai teatrališkas buvo paties Bulgakovo gyvenimas, spektaklis pasirodė teisingas, edukacinis, skleidžiantis žinių apie unikalų rašytoją. Tai literatūrinio teatro pavyzdys. Šiame kontekste Bulgakovo frazės nuskamba tik kaip frazės, neįgydamos pakankamo turinio.

Didžiojoje salėje parodytas Marto Kivastiko „Didvyris“ – apie Antrąjį pasaulinį karą, brolius, kurie atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Lyg ir bandyta šią medžiagą paversti gyvu kūriniu, estiškais Šveiko nuotykiais, bet sunkiai sekėsi tai padaryti. Tačiau latvių publika trijų valandų spektaklį žiūrėjo susikaupusi. Tai įrodo, kad žiūrovams toks teatras reikalingas. Jie gyvena ne vien prisiminimais, o tarytum ieško tokių temų sąlyčio su šiandiena.

Pasibaigus festivaliui kilo minčių, kad būtų neprošal koreguoti festivalio nuostatas, kad festivalis įgytų daugiau gyvybės, o žvilgsnis į Baltijos šalių teatro panoramą būtų objektyvesnis, būtina pristatyti ne vien nacionalinės dramaturgijos spektaklius. Kiekviena šalis galėtų parodyti geriausią metų spektaklį. Būtų plačiau diskutuojama. Festivalio šaknys driekiasi į tarybinius laikus ir būtina jį renovuoti.