Dailė

Naujos aplinkos žymėjimo formos

Projektas „Meno iškarpymas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Goda Giedraitytė

iliustracija
Ekspozicijos fragmentas
N. Jankausko nuotr.

Kada veiksmas tampa kūnu? Kada matymas tampa mąstymu? Ar dar galime nustebinti šiuolaikinę visuomenę? Ar dar sugebame paprastume įžvelgti stebuklą? Ar mūsų dvasinis pasaulis dar perlipa vartotojišką padermę? Žinau, retoriniai klausimai... Pasvarstymai, kylantys mano galvoje neriant į projekto „Meno iškarpymas“ gelmę, plūduriuojantys mano sielos paviršiuje jai jau seniai pranykus idėjiniuose projekto labirintuose.

Virdamas kultūros sultyse vieną dieną supranti, kad dažniausiai matai, girdi, vertini tas pačias kultūros paradigmas, nors ir įgijusias kitonišką plastinį kūną, išraiškos tūrį, bet veik niekuo nesiskiriantį. Tie patys penklinių žaidimai, kompozicijų schemos, eilėdarų burtai. O aplink – tie patys mielai nuobodūs veidai, tos pačios vinutės, ant kurių kabinami paveikslai, tie patys reklaminiai katalogai, tas pats „prašome išsijungti mobiliuosius telefonus“... Skirtumas – tik koncepcijos klodas: kiek giliai reikia kasti, kad pasiektum bazaltą ar kvarcinį smėlį?

Ir štai staiga atsiduri Alisos stebuklų šalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom ar bent jau pretenduoja į kitoniškumą, kur jauti, kaip tave pagauna idėja ir jos socialinis lygmuo, virstantis menine išraiška. Paprasta dėmė tampa pagrindiniu žaidimo herojumi. Žiūrovas tampa aktyviu projekto dalyviu. Menininkas – viduramžių alchemiku. „Spottingas“ tarsi I. Miškinio „Diringas“ – mados reikalu.

Ar jau turite savo dėmės portretą arba prototipą? Ne? Siūlome pasirinkti net iš kelių paslaugos variantų: dėmę galime suveržti metalo kniedėmis, varžtais ar sriegiais, užkonservuoti jūsų pasirinkto dydžio indelyje (medium, maxi ir / ar mini) su aliejumi, pienu, dažais arba drebučiais, uždengti ornamentinių raštų frotažais, apauginti pelėsiais, sukepti tarp stiklų tarsi papuošalą ar tiesiog iškirpti ir paversti menine esybe. Ir tai jums nieko nekainuos. Tiesiog atneškite savo dėmėtą drabužį į Meno kiemo dirbtuves, kur menininkės Bronė Neverdauskienė, Audra Andrulevičienė, Ligita Marcinkevičiūtė, Laura Keblytė, Gabija Bitė Trutnevytė jūsų dėmę transformuos į meno kūrinį. Pasirodo, paprasta drabužių valymo funkcija gali įgyti visai kitokią estetinę prasmę.

Tai – spottingas (nuo angl. spot – „dėmė“ arba „pastebėti“) – procesas, kai savo aplinkoje pastebėtą dėmę nedelsdami „išimate iš konteksto“ ir meniškai „apdorojate“. Tarsi ritualinė apsivalymo apeiga, senolių paprotys nieko neišmesti, bet pritaikyti naujai funkcijai, tyli transformacija į naują būvį, meditacijos srautas šiuolaikinio pasaulio aplinkoje. Chemijos laboratorija, metalo cechas, tekstilės dirbtuvės – visa skiriama vienam tikslui – amato bei meistrystės demonstravimui.

Kartu tai socialinis tyrimas, bendravimas – savotiškas susigyvenimas su drabužiu bei jo dėme, jos atsiradimo istorijos sukūrimas ir žmogaus pažinimas stengiantis suvokti, kodėl jis neišmetė to „sugadinto“, dėmėto apdaro? Nostalgijos ir prisiminimų nuotrupos ar neperkalbamas sovietinio kaupimo poreikis? Spottingas – tai pokalbis su gyvais liudininkais, kasdienio gyvenimo realijų narpliojimas, naujas aplinkos žymėjimas.

Spottingas susijęs su objektui suteikiama nauja menine forma, o kitas aplinkos žymėjimo būdas – markingas (nuo angl. mark – „žymė, dėmė, ženklas, pažymėti“) – su naujos reikšmės įvardijimu. Pastarasis daromas tada, kai tam tikrose vietose dėl nenuolatinės, tačiau neatsitiktinės žmonių veiklos ir atmosferos poveikio atsiranda fizinis materialios aplinkos pokytis, kurį pastebėjus galima pažymėti savo parašu ar paaiškinimu, eksplikacija, suteikiančia jam meno kūrinio statusą.

Tokio proceso gyvybingumą paliudijo ir „Meno iškarpymo“ projekto autoriai bei dalyviai. Dvi eksperimento savaitės Meno kieme išsiliejo į naujos vertės ekspoziciją. Minėta menininkių plejada praėjusį penktadienį atvėrė vartus į spottingo, o projekto kuratorius Ignas Kazakevičius – į markingo pasaulį. Norėdamas paliudyti, kad net ir išoriškai pasyvus žmogus vis tiek visada yra kūrybingas, jis Meno kieme esančios lauko kavinės stalus nuklojo popierinėmis staltiesėmis, kurios per tris dienas lankytojų buvo „papuoštos“ dėmėmis, piešiniais ir tekstais. Šiuos teliko pastebėti, paženklinti savo parašu (šiuo atveju – Igno) ir pristatyti į parodą kaip visiškai autentišką estetinę vertybę.

„Meno iškarpymo“ projekto dalyviai, t. y. žmonės, atnešę savo dėmėtų drabužių arba net patys to nenumanydami meniškai išdėmėję švarų paviršių, tapo naujo identifikacinio (meno) kodo kūrėjais. Jo esmė – žvilgsnis ir matymas. Sugebėjimas įžiūrėti tai, kas plika akimi nematoma arba į ką tiesiog nekreipiamas dėmesys. Galimybė sureikšminti objektą arba transformuoti jo būvį atveriant naują kokybės ir net kiekybės matą. Apibendrinant norisi prisiminti I. Kazakevičiaus frazę, pasakytą per projekto atidarymą: „Menas yra tai, ką galima iškirpti iš apčiuopiamos realybės ir paleisti gyventi savarankiškai.“ O ką jūs norėtumėte iškirpti iš jau egzistuojančios masės, statistikos, tradicijos ar dabarties?