Dailė

No Blood, no Sex and no Rock’n’roll

Ray’aus Bartkaus paroda „Klastotės“ galerijoje „Vartai“

Aleksandra Piktytė

iliustracija
„Tragikomiškas pasaulis". 2008 m.
Ray Bartkus

Menas ir visuomenės kritika neatsiejamai susiję, kaip du Žemės-užpakalio pusrutuliai Ray’aus Bartkaus „Tikrai blogų naujienų“ (www.thisisreallybadnews.com) interneto svetainės logotipe. Visuomenės analizė ir jos kritika seniai tapo mėgstama meno tema (maždaug nuo tada, kai menininkai baigė reprodukuoti savo meilužes angelų pavidalais Renesanso bažnyčių kupolų freskose).

Muziejai, galerijos pilni geresnių ir blogesnių socialinių bei politinių meno darbų, ir mums jie patinka, nes šie darbai yra aktualūs, įdomūs, juokingi, kartais priverčiantys mąstyti ir galbūt atrasti savo asmeninį santykį su visuomenėje vykstančiais procesais ar atskleidžiantys kitas jų prasmes. Tačiau Ray’aus Bartkaus darbai yra ne tokie.

Nuo 1991 m. iš Lietuvos į Ameriką emigravusio Ray’aus Bartkaus darbai analizuoja visuotinę meilę karams, egzotiškoms smurto rūšims namuose, ligoms, vėžiu segantiems vaikams (taip taip, Arūnai, čia apie tave) ir kitoms baisybėms. Menininko darbai yra arogantiška senojo žemyno auklėtinio replika visiems gerai žinantiems Zimbabvės politines peripetijas, bet net ir su įremtu į galvą pistoletu neprisiminsiantiems, kuo vardu kaimynas.

Yra tik vienas dalykas, kuris gali šiaip jau iš prigimties taikų meno kritiką paversti „publicistikolakiu“ – tai primityvumas. Ray’us Bartkus įdomius globalaus kaimo paradoksus traktuoja su B kategorijos filmo primityvumu. Žurnalų iškarpos pamerktos rausvai nuspalvintame vandenyje, kuris simbolizuoja kraują, so what? (Verčiant pažodžiui: „Na, ir ką?“). Oi, dar pamiršau įsimintiną Ray’aus Bartkaus vaizdo įrašą apie savimi pasitenkinančius (bet niekada iki galo) žmogeliukus šakaliukus su monetų galvomis. Šešėlio šešėlio šešėlis, Platono terminais kalbant.

P. S. Kažkodėl manau, kad Emiliui Vėlyviui „Klastotės“ turėjo labai patikti.