Kinas

Vakaras su pilotu

Krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Butas"

Kad ir kaip norėtume apsiginti nuo politikų, jie braunasi į mūsų namus pačiais įžūliausiais būdais. Vieną dieną pakėlęs telefono ragelį išgirdau žvalų Artūro Zuoko balsą. Jis apipylė šviesaus rytojaus pažadais, nors turėtų tupėti suglaudęs ausis, juk kaip tik liberaliosios ekonomikos apaštalai ir apskritai visas neoliberalizmą aptarnaująs ideologinis aparatas turėtų prisiimti kaltę dėl pasaulį ištikusios ekonominės krizės. Nušalintas prezidentas Paksas elgiasi rafinuočiau. Sekmadienio vakarą jis pakvies į naujo lietuviško filmo „Pilotas“ (LNK, 5 d. 21 val.) premjerą. Dorovės požiūriu daug abejonių keliančią giminių ideologiją lietuviams tvirtai įdiegęs Saulius Vosylius yra „Piloto“ režisierius. Į uždarą filmo premjerą nebuvau pakviestas, tad savo įspūdžius parašysiu kitąkart, kai pažiūrėsiu filmą. Manau, kad rašyti bus apie ką, juk lietuviai taip įnirtingai diskutuoja apie nacionalinį kiną, jo finansavimą, kam jis turėtų būti skirtas. „Pilotas“, be abejo, filmas liaudžiai. Paslaptinga jo gamyba (nežinomi finansuotojai, milijono litų biudžetas), sakau, gal nužymės naujas nacionalinio kino finansavimo gaires? Įsivaizduokite, kiek lietuviškų filmų būtų sukurta, jei kiekvienos partijos lyderis investuotų į kiną. Žinoma, istorinio filmo užsigeidusios Vyriausybės ar Seimo narės Dalios Teišerskytės, didvyriškai kovojančios už filmą, kuriame lietuvių patriotą Sibire vaidina Marijonas Mikutavičius, čia neaplenks niekas, bet juk galima pabandyti. Blogas tas lietuvis, kuris nenori būti pilotu.

Gudručiai LNK planuotojai iškart po „Piloto“ numatė amerikiečių režisieriaus Jasono Reitmano filmą „Ačiū, kad rūkote“ (LNK, 5 d. 23.30). Tai politinė satyra apie lobizmą. Filmo herojus yra žavus ir ambicingas lobistas Nikas Nailoras (Aaron Eckhart). Visą savo talentą jis skiria tabako bendrovei, į kurios galią kėsinasi rūkalus suvaržyti norintys politikai. Filmas sukurtas pagal 1994 m. pasirodžiusį ir iškart išpopuliarėjusį Christopherio Buckley romaną-pamfletą. Knyga kalbėjo apie politikos rinkodarą, manipuliavimą tiesa, viešųjų ryšių poveikį kultūrai. Kūrėjai nusprendė kuo tiksliau perteikti filme vaizduojamą politikų terpę. Jie susitikinėjo su Vašingtono politikais, Kongreso nariais ir lobistais, lankėsi Senate. Filme taip pat rasime iki šiol vykstančios politinės kovos su vadinamaisiais mirties pardavėjais atgarsių. Tai ginklais, alkoholiu ir tabaku prekiaujančios korporacijos. Filme juos įkūnija Eckharto, Davido Koechnerio ir Marios Bello suvaidinti personažai. Pasak režisieriaus, jie leido pakritikuoti politinį korektiškumą, kuris daro blogą įtaką visuomenei: „Labiausiai man patiko, kad šie personažai atvirai sako viską, ko niekas kitas neišdrįstų pasakyti viešai. Jie visiškai politiškai nekorektiški. Mirties prekiautojų eskadronas nepripažįsta jokios cenzūros.“

LTV Elito kinas (8 d. 23.15) taip pat parodys aktualų filmą. Tai 1983 m. Woody Alleno sukurtas „Zeligas“. Filmo herojus yra tarsi chameleonas. Leonardas Zeligas (Woody Allen) serga tapatybės neturėjimo liga ir bematant prisitaiko prie aplinkos ir jį supančių žmonių, tampa toks, koks norėtų būti. Tarp kinų Zeligo akys susiaurėja, tarp storulių jis tampa apvalus, tarp chasidų jam užauga „peisai“ ir barzda. Tai sukelia komiškų situacijų ir netikėtų veiksmo posūkių. Allenas nori priversti susimąstyti apie asmenybės poveikį istorijai ir kartu populiariajai kultūrai, kuri vis labiau veikia istorijos suvokimą. Galima pasakyti, kad šiuo požiūriu tai pranašiškas filmas. Pranašiškas jis ir tuo, kad tiksliai numatė, jog viena pagrindinių kino ir apskritai meno temų taps tapatybės problema. „Zelige“ Allenas panaudojo 4-ojo dešimtmečio nespalvotus filmus, kino kroniką. Todėl ekrane daug autentiškų veidų: Zeligas atsiduria šalia Alo Capones, Charley Chaplino, Josefo Goebbelso, Adolfo Hitlerio garsiajame nacionalsocialistų partijos suvažiavime Niurnberge... Tai sustiprina neįtikėtinos Zeligo istorijos autentiškumą, ypač specialiaisiais efektais „pasendintos“ filmo scenos. Fiktyvi biografija tampa reali, atpažįstama. Beje, filme vaidina ir autentiški amerikiečių intelektualų guru – Susana Sontag, Saulas Bellow, Bruno Bettelheimas „ateities“ juostose prisimena Zeligą. Zeligo istorija yra ir pavyzdys absurdiško siekio asimiliuotis, prisitaikyti prie istorijos ir aplinkybių. „Sugauti“ Zeligą bando psichiatrė Eudora (Mia Farrow). Taip filme atsiranda neišvengiama žmogaus silpnybių ir meilės tema.

Sako, kad rudenį populiariausi yra meilės romanai. Aš jų neskaitau, bet kai merkia lietus ir švilpia vėjas, galiu suprasti ištroškusius jausmų ir šilumos. Ko nors ypatinga šiuo požiūriu televizijos lyg ir nežada. Išrinkau kelis filmus apie jausmus ir jų kartais malonią naštą. Roberto Towne’o „Pasiklausk dulkių“ (BTV, 9 d. 21.55) – mitinio amerikiečių romano, kurį 1939 m. parašė Johnas Fante, trečioji ekranizacija. Veiksmas, kaip ir „Zelige“, nukelia į 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių JAV. Filmo herojus yra savotiškas Fante alter ego, nes jis buvo sugalvotas dar 1936 m. ir pereina per keturis Fante romanus – savotišką sagą apie Bandinį. Pradedantysis rašytojas Arturas Bandinis (Colin Farrell) nori užkariauti pasaulį. Bet Didžiosios depresijos laikais tai nėra paprasta. Jis sutinka tokią pat svajotoją meksikietę Kamilą (Salma Hayek) ir ją įsimyli. Fante rašė norėdamas pažinti moteris ir save. Tačiau jis nuolat kėlė klausimą, kurį atidavė ir savo herojui, kas rašytojui yra svarbiau – fantazija, prasimanymas ar patirtis. Deja, geras operatorius Towne’as be reikalo ėmėsi šio filmo. Jo režisūra primena spalvotas iliustracijas ir visai neperteikia romano idėjų. Gal kartais geriau neliesti gerų knygų, nes jos ima keršyti filmų kūrėjams.

Kai Lietuvoje prasidėjo vaizdajuosčių era, vienas populiariausių filmų buvo Adriano Lyne’o „Nepadorus pasiūlymas“ (LNK, 4 d. 00.20). Filmo herojai Dajana (Demi Moore) ir Deividas (Woody Harrelson) susituokė labai jauni, bet jų meilė neblėsta. Ekonomikos recesija priverčia karštligiškai ieškoti 50 tūkstančių dolerių ir atveda juos į Las Vegasą. Čia pora nieko nelaimi, net priešingai. Tačiau netrukus sulaukia žavaus milijardieriaus (Robert Redford) pasiūlymo: už naktį su Dajana jis pasirengęs sumokėti milijoną... (Beje, įdomu, kiek už vakarą su pilotu gaus LNK?)

Su Michelio Gondry „Miego mokslo“ (LTV2, 6 d. 22.10) herojumi Stefanu (Gael Garcīa Bernal) turiu daug bendra. Gyvenimo monotoniją jam kompensuoja sapnai. Man taip pat. Jis net sugalvoja sapnų televiziją. Aš televizijos nesapnuoju, tik filmus. Atvykęs į Paryžių Stefanas dirba kalendorių fabrike. Tai taip pat neįkvepia. Bet vieną dieną jis susipažįsta su kaimyne Stefani (Charlotte Gainsbourg). Norėdamas ją sužavėti Stefanas nusprendžia ieškoti išeities ten, kur svarbiausia yra fantazija... Michelis Gondry sako, kad filmas yra autobiografiškas. Pvz., jis buvo filmuotas bute, kuriame Gondry įsikūrė 1991 m. ir kuriame iki šiol gyvena jo sūnaus motina. Gondry turi daug gerbėjų visame pasaulyje. Jis – ne tik madingas kino režisierius, bet ir madingas muzikinių klipų kūrėjas. Savo filmuose jis nesibodi klipų stiliaus, ir priešingai. Atvirai sakant, man tas stilius šiek tiek infantiliškas, bet poezijos iš jo neatimsi, juolab kad gyvename visuotinio infantilumo laikais.

Į 1945-ųjų Paryžių nukels 1946 m. sukurtas didžiojo prancūzų režisieriaus, poetinio realizmo klasiko Marcelio Carné filmas „Nakties vartai“ (LTV2, 5 d. 19.05). Filmo herojus Žanas Diego šaltą vasario naktį turi draugo žmonai pranešti, kad jos vyrą Raimondą, pasipriešinimo dalyvį, sušaudė vokiečiai. Tačiau Raimondas yra gyvas ir sveikas. Likimu prisistatęs benamis praneša Žanui, kad jis sutiks gražiausią merginą pasaulyje. Netrukus purvinoje smuklėje Žanas pamato Malu. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė legendos Pierre’as Brasseuras, Serge’as Reggianis ir jaunutis Yves’as Montand’as.

Su kitomis kino legendomis šiandien žada susitikimą Billy Wilderio 1960 m. komedija „Butas“ (LTV2, 3 d. 19.15). Tai Jackas Lemmonas ir Shirley MacLaine. Lemmonas vaidina draudimo bendrovės tarnautoją Baksterį, kuris tikisi padaryti karjerą skolindamas savo viengungiško buto raktus meilės pasimatymų ištroškusiems bendradarbiams. Viskas pasikeičia, kai kartą jo bute atsiduria žavi liftininkė, kurią Baksteris slapčia yra įsimylėjęs. Wilderis norėjo šį filmą sukurti dar 1948 m., bet tada dar buvo galinga cenzūra ir „amoralus“ siužetas neturėjo jokių šansų. Beje, „Butas“ į kino istoriją įėjo ne tik dėl puikių aktorių ar Wilderio režisūros, bet ir todėl, kad jame esą pirmą kartą buvo parodytas debiliškas įprotis laikant rankose televizoriaus pultelį lakstyti per kanalus. Šiame filme televizijos žiūrovas pirmąkart buvo parodytas kaip akivaizdus kvailys.

Jūsų –
Jonas Ūbis