Išorė ir vidus

„Serpentine“ galerijos paviljonas

Kaip ir kiekvieną vasarą, Londono Haid parke priešais „Serpentine“ galeriją iškilmingai atidarytas naujas laikinas paviljonas. (Atidarymu patricijai buvo labai nepatenkinti, mat vos ne dvi valandas eilėje tekę stovėti, ir dar kartu su plebėjais!) Šiemet eksperimentuoti mažosios architektūros srityje buvo pakviestas (Vilniui neįtikęs) „garsiausias pasaulio architektas“ Frankas Gehry. Garsas garsu, o parko paviljonas jam, deja, nepavyko. Dauguma, žinoma, taip nemano, nes jei toks garsus, vadinasi, kad ir ką padarytų, – šedevras (tas pat ir su mums „muziejaus viziją“ „dovanojusia“ Zaha Hadid, ar ne?). Žmonės suėję grožisi, aikčioja, kontempliuoja, medituoja – išorėje ir viduje. Mano draugas Billas, vos metęs akį, papasakojo anekdotą apie amerikiečių porą, atvykusią į Luvrą: „Frenkai, pasidalinkim, bus greičiau – tu apžiūrėk išorę, aš „paimsiu“ vidų.“ Franko Gehry atveju vidus nuo išorės nesiskyrė, be to, vidus buvo matyti ir iš lauko, todėl anekdotas įgijo papildomą prasmę. (Toks darbo pasidalinimas atvykus į būsimą Vilniaus Guggenheimą, manau, būtų visai prasmingas.)

Nors architektūriškai šio statinio vidus tarsi susilieja su išore, o statinys skirtas visiems, paviljono „vidus“, deja, labai keistai atribotas nuo lankytojų. Paviljonas „atviras“ iš dviejų priešingų pusių, tačiau per patį kiekvieno įėjimo vidurį stovi po aukštą urną ir po juodai apsirengusį žmogų. Šie grėsmingai atrodantys galerijos darbuotojai gana primygtinai reikalauja aukoti paviljono (jau pastatyto) statybai. Pasiteiravus paaiškėjo, kad paviljonas ne tik pastatytas, bet jau ir sėkmingai komerciškai kažkam parduotas. Tai kam skirtos tos aukos? Užeiti į vidų nebetraukė – tarsi pro cerberius reikėjo brautis, be to, jauteisi kalta, kad neaukoji (nežinia kam). Geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad nuo lankytojų atribotas ne tik paviljono vidus, bet ir išorė. Aplink visą statinį į žemę prismaigstyta parūdijusių geležinių virbų, per kuriuos nutiesta mėlyna virvė formuoja rafinuotą architektūrinį akcentą – tvorelę. Kam ta tvorelė? Ogi tam, kad architektūros meno gerbėjai nenutryptų žolės aplink architektūros kūrinį. Ir tai Haid parke, kur po visas parko pieveles galima laisvai vaikščioti, kur žmonės ateina rengti piknikų, sėdinėja, gulinėja ant žolės, deginasi, žaidžia futbolą...

Kasmetiniai paviljonai prie „Serpentine“ galerijos – žavus sumanymas, eksperimentų ir žaidimų aikštelė garsiems architektams. Šį kartą tas eksperimentas nedavė nieko gero – neveikė nei akies, nei emocijų. Tarsi norėta pažaisti su chaosu, pakovoti su gravitacija, neva drugelis jį įkvėpęs, bet viskas išėjo kažkaip vangiai ir gremėzdiškai, o drugelio tikrai nesimatė. Net ir funkciškai šis pastatas bejėgis. Jame galima būtų nebent demonstruoti madas (abejoju, ar tikrai tokia buvo architekto intencija, paprastai šiuose paviljonuose rengiamos paskaitos, pokalbiai su menininkais ir pan.), tik kad manekenėms visiškai nebūtų kur persirengti. Be to, skersvėjis jas tikrai supūstų, o žiūrovus lietus sulytų.

„Barbican“ meno centre, „Curve“ galerijoje (išvertus – „Lenktoji“) veikė kinų menininko paroda apie prekybą opiumu.

Ilgoje siauroje salėje buvo išdėliota eilė (tiesiogine prasme) objektų: tarsi ritualinės lazdos su ornamentiniais ir figūriniais antgaliais (pasirodo, tai opiumo adatos, bet kodėl tokios didelės?) bei aliumininės tokios lyg ir ližės, toliau detalės iš burinio laivo ir gulinti vyro XIX a. drabužiais statula. Toliau – didžiulės lentynos, ligi lubų prikrautos tokių pilkų krepšinio kamuolio dydžio rutulių, suprask – opijaus, ir krūvos medinių dėžių su užrašu „Opium“. Dar toliau – didelės svarstyklės. Toliau – išėjimas.

Viskas būtų neblogai – normali paroda, tačiau lankstinuke ji paaiškinta šitaip: „Menininkas, iškasdamas praeities įvykius, nušviečia šiuolaikines politines realijas, pabrėžia augančios globalizacijos destruktyvumą ir neigiamą laisvosios rinkos ekonomikos poveikį. Atrasdamas mūsų pokolonijinės eros šaknis ir tyrinėdamas praeities ir dabarties ryšį, [menininkas] siūlo žiūrovui kitokį šiuolaikinės pasaulinės dinamikos suvokimą.“

Pasirodo, štai ką reiškia šitas menas! Kas būtų galėjęs pamanyti?