Tapatybė ir tremtis

„Iš kitos pusės“

Hamburge gimęs trisdešimt penkerių metų Fatih Akinas laikomas vienu originaliausių jaunųjų Europos režisierių. Jis iš tų, su kuriais siejama kino ateitis. Pastaraisiais metais Akinas vis dažniau grįžta prie savo turkiškų šaknų. Šiandien ekranuose pasirodantis šeštasis jo filmas „Iš kitos pusės“ („Yasamin kiyisinda“, „Auf der anderen Seite“, Vokietija, Turkija, 2007) tarsi pratęsia 2004 m. Berlyno „Auksiniu lokiu“ apdovanoto filmo „Galva į sieną“ temas. Abu filmus sieja tapatybės, meilės, gyvenimo prasmės paieškos, nusidriekiančios tarp dviejų žemynų, dviejų civilizacijų. „Galva į siena“ herojus turkas Kahitas po visų gyvenimo dramų iš Vokietijos grįžta į Turkiją. Panašiai pasielgia ir „Iš kitos pusės“ herojus – Hamburge vokiečių literatūros istoriją dėstantis Nedžatas. Gimęs ir užaugęs Vokietijoje, jis nusiperka Stambule vokiškų knygų knygynėlį. Toks likimo posūkis – ir sąmoningas, ir kartu nulemtas neįtikėtinai susiklosčiusių aplinkybių.

Meilė ir mirtis „Iš kitos pusės“ suveda skirtingus personažus – Nedžatą (Baki Davrak) ir jo tėvą Ali; Ali ir turkę prostitutę Jeter (Tuncel Kurtiz); Nedžatą ir Jeter dukrą Aiten; terorizmu apkaltintą ir priverstą bėgti iš Turkijos Aiten (Nurgul Yesilcay) ir vokietę Lotę (Patrycja Żiółkowska); Lotės motiną Siuzaną (Hanna Schygulla) ir Nedžatą. Didžiausias filmo privalumas yra tas, kad Akinas nepiktnaudžiauja pastaruoju metu kino ypač pamėgtais (neabejotina Krzysztofo Kieślowskio įtaka) ir po garsiojo „Babelio“ tiesiog privalomais ambicingam kinui tapusiais tarpusavyje susijusių likimų motyvais. Net atvirkščiai. Nedžatas taip ir nesusitiks su Aiten, kurios ieškodamas jis atsidūrė Turkijoje.

Filmo struktūra primena dėlionę – režisierius pasakoja kelias paralelines savo personažų istorijas, pabrėždamas jas skiriančius laiko ir pasakojimo intonacijos pasikeitimus. Personažai nuolat ieško vienas kito ir nuolat prasilenkia vienas su kitu, patys to nežinodami. Tai skatina žiūrovus sieti iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius, nereikšmingus kadrus ir tarsi patiems dalyvauti filmo gimime. Pavyzdžiui, kas yra ta kameros tarsi atsitiktinai pastebėta Nedžato auditorijoje užmigusi mergina ir kaip ji ten atsidūrė, sužinosime daug vėliau. Bet tas nuolatinis grįžimas paverčia filme pasakojamą istoriją savaip stereoskopiška, verčia atsisakyti vieno požiūrio ne tik į personažus, į jų likimus, bet ir į kino pasakojimą apskritai.

Akinas tarsi pabrėžia šių dienų žmogaus tapatybės ambivalentiškumą: jis nuolat priverstas rinktis vieną ar kitą tradiciją, vieną ar kitą požiūrį, nes jame grumiasi priklausomybė tautai ir priklausomybė kultūrai, kurios ne visada sutampa. Paradoksas, bet Nedžatas ima suvokti save tik atsidūręs toli nuo jį suformavusios kultūros. Kartu Akinas kaip joks kitas sugeba taip meistriškai susieti politiką ir jausmus, kad nelieka jokio dažnai panašios temos filmus lydinčio konjunktūros prieskonio. Šiuo požiūriu „Iš kitos pusės“ lenkia kad ir garsųjį, mano galva, smarkiai pervertintą „Babelį“. Atidžiau įsižiūrėję pamatysime, kad pasakodamas kelias tėvų ir vaikų istorijas Akinas filme suduria dvi kartas, du požiūrius, kurie neatsiejami nuo kiekvieno personažo išgyvenamų aktualijų. Siuzaną suvaidinusi Hanna Schygulla akcentuoja 7-ojo dešimtmečio „maištautojų“ kartos nesugebėjimą susikalbėti su savo maištingais vaikais.

Vis dėlto ne meistriškai rutuliojamas siužetas (pernai Kanuose filmas tikrai pelnytai buvo apdovanotas už geriausią scenarijų) Akinui yra svarbiausias. Filmas smelkiasi daug giliau, jis priverčia susimąstyti apie, skambiai tariant, gyvenimo ir mirties prasmę. Visi filmo herojai susiduria su mirtimi. „Iš kitos pusės“ ji tragiškai atsitiktinė: Aiten motina žūsta, bet ranką prieš ją pakėlęs Nedžato tėvas nuoširdžiai myli ir dėl jos yra pasirengęs viskam. Lotę atsitiktinai nušauna berniūkščiai – gatvės vagišiai. Akinas narplioja tų atsitiktinių mirčių padarinius: jos sukrečia savo absurdiškumu ir priverčia filmo herojus keisti gyvenimo būdą, palikti gimtąją šalį ir, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, ieškoti savęs, savo buvimo pasaulyje prasmės. Bet tai pasakoma ne žodžiais, ne skambiais personažų monologais, o gestais, žvilgsniais, mizanscenomis, kaip kad Stambule, tuščiame kambaryje raudanti Siuzana. Rauda – tarsi simboliškas susitaikymas su Lote.

Akinas moka filmuoti miestus, paversti juos didžiulėmis metaforomis. Stambulas „Iš kitos pusės“ tampa savotišku gyvenimo ir mirties labirintu, po kurį klaidžioja filmo herojai. Bet kartu su mirtimi filme atsiranda ir atsakomybės už savo poelgius, atleidimo motyvas. Finalinis kadras, kai Nedžatas sėdi ant jūros kranto, tarsi sufleruoja, kad jis pagaliau rado jėgų atleisti tėvui, o kartu ir susitaikyti su savimi. Filmą persmelkianti mirties nuojauta paryškina herojus lydintį savanoriškos ar priverstinės tremties jausmą. Elegiška nuotaika, kuri nepalieka dar ilgai po filmo, – taip pat savotiškas atsakymas į „Iš kitos pusės“ suformuluotus klausimus ir pažadintas abejones.