Vasaros pabaiga (Vilniuje)

Pirmadienio vakarą ėjau į pasimatymą prie Filharmonijos. Vos išnirau iš Pasažo gatvės, nuo Unitų arkos atsklido garsus bliovimas:

– ...Mee! ...Mee!

Ir vėl:

– ...Mee! ...Mee!

Po kelių sutrikimo sekundžių protas vangokai pasiūlė tokius (patirtimi nelabai pagrįstus) variantus: Misterija? Gatvės vaidinimas Kultūros sostinės „rėmuose“? Religinė procesija su avimis?

Po minutės akys konstatavo: Kunigaikštis. Ausys pranešė: dainuoja.

Staiga sudėtingas daugiasluoksnis pasaulis aplink atsivėrė visa savo pilnatve: mėlynoji valanda, nesveikai geltonai apšviestas „Radisson SAS“ fasadas, vėl tamsūs Nekrošių langai... Užliejo katarsinis suvokimas: čia, šitame mieste, aš žinau, kaip viskas yra. Aš žinau, kad tas trenktas žmogus – „Kunigaikštis“. Kad jis ką tik grįžo į Vilnių traukiniu, nes žingsniuoja Aušros Vartų gatve žemyn – nuo geležinkelio stoties. Kad jis parvažiavo iš gamtos, nes ant galvos – kepurė, ant kupros – kuprinė, o rankose – didelė kaimo gėlių puokštė. Ir kad plėšia dainą iš garsaus sovietinių laikų lietuviško filmo „Turtuolis vargšas“: „AmEEErika, AmEEErika...“

Kol laukiau ant „naujųjų suoliukų“ priešais Filharmoniją, „AmEEErika“ dar ilgai ilgai skardėjo ore, toldama Didžiąja arba Vokiečių gatve – per visą miestą.