Ironiški, į mus panašūs personažai

Raimundas Sližys. „Mem (Ramunės Šuščevičiūtės portretas)“. 2007-2008 m.

Anot Raimundo Sližio, „drobė turi kalbėti pati“. Juolab kad autoriaus pakalbinti jau neteks. Menininkas išėjo iš gyvenimo kūrybiniame zenite – pasiekęs žiūrovų pripažinimą, turėdamas nemenką būrį savo kūrybos gerbėjų, vertinamas kritikų. Apie tapytoją R. Sližį, kaip apie dėstytoją, nuolatinį personalinių ir grupinių parodų dalyvį, projektų kuratorių, šiandien kalbame būtuoju laiku. Pirmoje po menininko mirties surengtoje parodoje Raimundas dalyvavo neakivaizdžiai. Salės kampe stovinčio televizoriaus ekrane mirgėjo ankstesnių parodų atidarymų akimirkos – draugų ir gerbėjų sveikinimai, linksmas, besišypsantis autorius. O ant galerijos sienų – aliejumi ir pastele tapyti paveikslai, pora anksčiau nerodytų piešinių ir keletas nedidelio formato grafikos darbų. Retrospektyvinėje parodoje, sudarytoje iš dvidešimties darbų, – 8–9-ojo dešimtmečių ir patys naujausi, 2008 metų darbai.

R. Sližio kūryba ryškiai išsiskiria bendrame lietuvių vaizduojamosios dailės kontekste. Šiuolaikiškas požiūris į mitą, savita jo dekonstrukcija (paveikslų ciklas Juditos tema), socialinės kritikos aspektas teikė autoriui impulsų žmogiškos būties istoriją permąstyti visiškai naujai. Paveikslų siužetai ir juose vaizduojami personažai – subjektyviai transformuota natūra, žvelgiant į ją per graudžiai liūdną ironijos prizmę. Grakščios, į kailius įsisupusios poniutės, savimi patenkinti pliktelėję vyriškiai matomi visoje R. Sližio kūryboje. Šie infantilūs, save įsimylėję herojai tapo skiriamuoju menininko darbų bruožu.

Raimundas Sližys. „Baras“. 1998 m.

Pripažinimo ir sėkmės R. Sližys pasiekė drąsiai niveliuodamas nusistovėjusius siužeto bei figūros vaizdavimo kanonus. Abstrakčiame dažniausiai ryškių spalvų fone tapytojas komponuodavo išilginto silueto figūras neproporcingai didelėmis galvomis, kurių keistą veidų išraišką akcentuoja ryškūs antakiai, putlios ryškiai dažytos lūpos, griežto kirpimo šukuosenos. Darbuose, kurių dominantė – protestas prieš biurgerišką estetiką, herojai vaizduojami su didele ironijos doze. Menininko paveiksluose tiek vyrai, tiek moterys – alegorinės figūros, įkūnijančios įvairias žmogiškas silpnybes, aistras ir fobijas.

R. Sližio kūrinių personažai gyvena ir veikia savos vaizduotės pasauliuose. Paveiksluose tapytojas nuolat žaidžia gyvenimą, kuriame sudėtinga užčiuopti ribą tarp realybės ir siurrealios tikrovės. Greičiau tai – realybės atitikmuo, leidžiantis tikrovę suvokti ne tik fenomenologiškai, asociatyviai, bet ir siūlantis pajusti čia ir dabar egzistuojantį sukurtą savitą pasaulį. Universalias, bendražmogiškas temas menininkas nagrinėjo tik su jam vienam būdinga komiškų šaržų kalba, nepiktu sarkazmu, neretai po vaidybos ir absurdo elementais paslėpdamas mums visiems aktualias abejingumo, tarpusavio susvetimėjimo problemas.

Raimundo Sližio darbai primena ilgą nesibaigiantį pasakojimą. Paveiksluose lyg teatro scenoje nuolat susitinka vienas į kitą kaip du vandens lašai panašūs personažai, kartojasi pažįstamos mizanscenos. Tai scena, kurioje vaidiname mes visi ir kurią taip taikliai savo darbuose atspindėjo menininkas.