Savanoriškas idiotizmas

„Kaip nužudyti savo žmoną“

Nusibodo būti amžinai nepatenkintu senu Ūbiu. Bet grįžęs iš savo atsiskyrėlio atostogų ir po ilgokos pertraukos užmetęs akį į televizijų programas negaliu pasakyti nei jums, nei sau nieko malonaus ar paguodžiančio. Jei tikėčiau antgamtiniais dalykais, gal bent suprasčiau vasarą vykstančios televizijos darbuotojų migracijos iš vieno kanalo į kitą mechanizmus. Žinočiau, kad iš labai aukštai mūsų televizijų pasaulį stebi kažkoks žmonių giminės nekenčiantis galingas tipas. Jis galvoja tik apie tai, kaip padaryti kuo nemalonesnį televizijos žiūrovų gyvenimą, ir stumdo bejėges televizijos veikėjų figūras. Galingasis savęs klausia: „Kas ten užsitupėjo LNK? Gal juos perkelti į LTV? Tegu žiūrovai nuolat tikrina, kokį kanalą jie žiūri iš tikrųjų. Menkniekis, bet malonu.“ Arba: „Kas jau rimtai susirgo žvaigždžių liga? Gal padaryti jį laidos vedėju?“ Arba: „Kiek kartų LTV jau rodė serialą apie Volkerį, Teksaso reindžerį? Tegu pakartoja. Absurdas bus dar ryškesnis.“ Arba: „Kam dar nesutrinka viduriai pamačius ir išgirdus kartu juokaujant Valinską ir Mikutavičių?“ Arba: „Kas nesimokė politologijos? Gal vertėtų politines laidas paversti elementarių jos sąvokų pradžiamoksliu?“ Arba: „Tegu didysis patriotas Antanaitis įkelia koją dar į vieną televiziją ir nustebina savo simpatijomis Darbo partijai.“ Arba: „Dar yra nepasisotinusių banaliais lietuviškais serialais žiūrovų? Tegu serialai būna dar kvailesni ir banalesni.“ Arba: „Snobo kiną“ perkelsiu iš ketvirtadienio nakties į sekmadienio. Prasmės jokios, bet paerzinsiu ištikimus žiūrovus.“ Ir t.t., ir t.t.

Neabejoju, kad tam visagaliui tipeliui šis žaidimas niekad nenusibosta. Tačiau aš kiekvienais metais naiviai laukiu naujų veidų, požiūrių ir temų. Laukiu, kad apie kultūrą kalbės eruditai ir profesionalai, o ne visažiniai žurnalistai. Kad pokalbis su įdomiu žmogumi bus ne savireklamos seansas, o pasidalijimas originaliomis mintimis. Kad žurnalistinis tyrimas ne vaikysis pigią sensaciją, o prabils apie skaudžias problemas. Ir jos bus skaudžios ne todėl, kad ekrane krokodilo ašaras lies laidų vedėjai. Matyt, nesulauksiu, nes tauta, žinoma, jau niekaip neišgyvens be „Bėdų turgaus“ ar „Stiliaus“.

Sakote, kad kabinėjuosi tik prie nacionalinės televizijos? Tačiau komercinės daro savo juodą darbą, nes tai – jų išlikimo prasmė. Man įdomu, kodėl joms padeda ta, kuri turėtų vykdyti misiją – šviesti vis labiau į „popsizmo“ ir populizmo liūną besiritančią tautą. Žinoma, suprantu, kad didžioji tautos dalis, deja, yra idiotai. Taip buvo visada. Ir caro, ir Smetonos, ir Stalino laikais. Skiriasi tik idiotų procentas viešajame gyvenime ir kultūroje. Bet vis dėlto nesuprantu, kodėl yra tiek daug žmonių, kurie nuolat stengiasi įtikti idiotams. Nesuprantu, kodėl tokį pasitenkinimą iš pirmo žvilgsnio protingiems žmonėms kelia buvimas idiotu, atsiprašau, laidos vedėju?

Žinau, ką man atsakys ne vienas iš tų savanorių idiotų. Atsakymas nesikeičia ne pirmą dešimtmetį. Tai – reitingas. Bet gal yra nors vienas galingas valstybės vyras, pajėgus suprasti, kad idiotizmo dauginimas paprasčiausiai yra žalingas. Kad ne reitingas, o būtent kultūra ir yra tas visus vienijantis veiksnys? Kultūra paverčia žmones tauta, o ne alus ir krepšinis. Alus ir krepšinis žmones daro tik nelabai gerai kvepiančia mase.

Masinė kičo gamyba, deja, sklandžiai vyksta ir nacionalinėje televizijoje. Niekad nepatikėsiu, kad kičas gali būti misija. Bet baisiau yra tai, kad smagus ir nesudėtingas kičas paverčia žiūrovus tinginiais. Toks tinginys mielai tikės viskuo, ką jam rodys ir sakys televizija. Pigių saldumynų persirijęs tinginys – pats paklusniausias rinkėjas. Juo daug lengviau manipuliuoti. Manote, jau ir aš nusiritau iki sąmokslo teorijos. Bet sutikite, tame yra tiesos. Ambicingos, skonį, pažiūras ir net geras manieras formuojančios laidos televizijai nereikalingos, nes jų nesukurs kiekviena iš gatvės ant raudono kilimo paslaugiai atvesta „žvaigždė“.

Kažkada užsirašiau lenkų teatro režisieriaus Krystiano Lupos mintį, esą tai, kad privalo egzistuoti visuomeninė televizija, yra taip pat akivaizdu ir neabejotina, kaip ir tai, kad valstybė yra atsakinga už savo tautos dvasinio gyvenimo lygį. Ilgai nedrįsau šios minties pacituoti, nes mūsų valstybės vyrai, bijau, apie atsakomybę už dvasinį tautos lygį net nesusimąsto. Jie kartu su tauta „serga“ už krepšinį. Taip paprasčiau. Juk mūsų tik trys milijonai...

Klydau manydamas, kad naujas sezonas atneš daug naujų filmų. Šią savaitę daug kartojamų. Kartais atrodo, kad kai kurie filmai yra lyg estafetės lazdelė – televizijos juos perduoda viena kitai. Nenoriu kartotis, todėl trumpai apie tuos, kurių, regis, dar nepristatinėjau.

„Broliai“

Talentingojo Johno Singletono 2005 m. filmas „Broliai“ (LNK, 6 d. 21.05) pasakoja apie keturis vyrus – du baltuosius ir du juodaodžius, kuriuos įvaikino ir išauklėjo viena moteris. Po to, kai ją parduotuvėje užmuša banditai, keturi broliai Merseriai – karštakošis Bobis (Mark Wahlberg), moterų numylėtinis Andželas (Tyrese Gibson), verslininkas ir šeimos tėvas Džeremis (Andre Benjamin) bei roko muzikantas Džekas (Garrett Hedlund) – nusprendžia atkeršyti už motinos mirtį. Režisierius sako: „Net teisės negerbiančiose visuomenėse egzistuoja nerašytos taisyklės, pagal kurias ir gyvename. Kiekvienas brolis nuėjo savo keliu, tačiau jie susitinka norėdami iki galo išspręsti motinos mirties klausimą. Juos vėl suvienija motinos įskiepytas garbės kodeksas.“

2005 m. Kazachstane sukurtas filmas „Klajoklis“ (LNK, 7 d. 23.45) dažnai painiojamas su „Mongolu“. Matyt, todėl, kad vienas iš trijų režisierių yra Sergejus Bodrovas, vėliau sukūręs „Mongolą“. „Klajoklį“ jis perėmė po garsaus čekų kūrėjo Ivano Passero ir kazachų režisieriaus Talgato Temenovo.

Tai – brangus epinis pasakojimas, nukeliantis į XVIII a. Kazachstaną. Laukinė stepė yra scena, kurioje nuolat vyksta kovos tarp išdidžių ir drąsių genčių. Berniuką Mansurą nuo mažens kovų meno moko puikus meistras. Mansuras turės suvienyti gentis ir nugalėti jas puldinėjančius ateivius. Jį rems ištikimas draugas ir mylima moteris. Pagrindinius vaidmenis filme kūrė Kuno Beckeris, Jay Hernandezas, Dilnaz Achmadijeva, Markas Dacascosas.

Šis filmas – vienas valstybės užsakymų kuriant senos ir galingos Čingischano valstybės galios paveldėtojos Kazachstano mitą. Kazachai itin daug į tai investuoja, nes suprato, kad kinas – bene pati sėkmingiausia priemonė. Valstybė nepagailėjo pinigų – scenaristas Rustamas Ibrahimbekovas yra užsiminęs, kad „Klajoklis“ kainavo per 60 milijonų JAV dolerių.

„Klajoklį“ pirmiausia rekomenduoju pasižiūrėti Lietuvos kultūros ministrui ir kitokiems patriotams bei ideologams, tikintiems, kad pigus lietuviškas filmas apie Žalgirio mūšį gali atitikti visus Holivudo istorinio filmo standartus ir priversti pasaulį gerbti lietuvių praeitį.

LTV2 tęsia gana chaotišką senų amerikietiškų ir prancūziškų filmų rodymą. Šiandien (5 d. 19.20) rodomoje Richardo Quire’o 1965 m. komedijoje „Kaip nužudyti savo žmoną“ pasakojama apie viengungį, kuris po išgertuvių nakties sužino, kad vedė žavią italę. Juos suvaidino Jackas Lemmonas ir kadaise gražuole laikyta italė Virna Lisi. Grožio kanonai, deja, per tą laiką pasikeitė. Tačiau talentas nesensta, ir tai svarbiausia.

Talentingoji Courtney Cox, deja, ne visada gauna jos vertus vaidmenis. Grego Harrisono filme „Lapkritis“ (LTV, 5 d. 23 val.) ji vaidina fotografę Sofi. Fotografės vaikinas Hju buvo nužudytas parduotuvėje. Ji negali susidoroti su neviltimi, bet netrukus nuotraukoje iš žmogžudystės vietos pamato vyrą, labai primenantį Hju. Gal miręs vaikinas nori atrasti ryšį su gyvųjų pasaulyje likusia Sofi? O gal tai apgavystė? Moteris pradeda savo tyrimą...

Tikri prasidėjusio sezono pagardai yra ankstyvieji Woody Alleno filmai, kuriuos trečiadieniais rodo LTV. 1975 m. sukurta komedija „Meilė ir mirtis“ (LTV, 10 d. 23.15) yra penktasis grynai autorinis (scenarijus, režisūra, pagrindinis vaidmuo) Alleno filmas. Tai savotiškas tiltas tarp ankstesnių atskirus žanrus parodijavusių jo filmų ir tų, kurie dažnai pavadinami autobiografiniais. Allenas čia supynė plačiai publikai skirtus triukus ir subtiliai perteiktas visuomenines bei filosofines problemas, nors pirmiausiai į akis ir vėl krinta parodijos motyvai. Pasakodamas apie Borisą Grušenką, kuris nuo ankstyvos vaikystės mylėjo savo pusseserę Sonią (Diane Keaton), kariavo su prancūzais ir bandė pasikėsinti į Napoleoną, jis parodijuoja ir klasikinę rusų literatūrą, ir Sergejaus Eizenšteino istorinius filmus, ir net Ingmaro Bergmano „Septintą antspaudą“.

„Meilė ir mirtis“ nepatiko žiūrovams. Manau, kad jie paprasčiausiai nebuvo skaitę Dostojevskio ir Tolstojaus, nebuvo matę Eizenšteino filmų, todėl ir nepajuto atpažinimo džiaugsmo. Bet Allenas tada sakė, kad priežastis kita: esą dėl komedijos intonacijos žiūrovai nesuvokė filmo rimtumo. Bijau, kad su grėsmingai artėjančiais mūsų rinkimais bus tas pats.

Jūsų – Jonas Ūbis